Tie dūžtantys šešėliai –
Menki tai spinduliai.
Mes kaip dvi sulūžusios kėdės,
Iš kurių sveika
Išeitų vos viena.
Ir būtume mes dviese
Viename asmenyje.
Lygiai taip,
Kaip dvi vyšnios,
Augančios iš to paties kamieno.
Trokštume būt atskirai,
Bet būsim neišskiriami draugai.
Mus perkirs tiktai kietas plienas,
Ir tądien liks iš mūsų vien tik
Pelenai.