Senokai vaikščioju žeme,
Artėja laikas apsigyvent joje.
Manoji siela išsikels į dangų,
Lankys jinai sesulę brangią.

Klajos po lauką, mišką, sodą,
Dainuos ji ilgesingą godą.
Prabudusi pažvelk į dangų,
Ji žvaigždele žiūrės pro langą.

Pražys sode ji lelija balta,
Rytais iškris – gaivia rasa.
Akutėmis neužmirštuolių
Lydės tave į ilgesingą tolį.

Supsis jaunaties rage,
Tave ji saugos visame kame.
Debesėliu ji saugos nuo karštos dienos,
O vakare vėsa dainuos.

Pajusi mano sielą kvepiančiuos žieduos,
O žalios mano akys tau iš paskos sekios.
Balsu ji nuskambės švelniais
Raktažolių žiedų varpais.

Bet kolei aš gyva,
Lankysiu laiškeliu tave.