Tiktai bangos ir bangos aplink,
Tik įsiutusios marios ištvinę,
Smėlio pilys klajoklės - Nurimk !
Kužda vėjui jos - Paskutinę
Kai prarasim smiltelę širdy,
Ką sakys jau tos jūros išdegę ?!
O kalnai, o kalnai, sutverti,
Gal jūs sąžinę tildyt beregę
Žmogiškosios aistros ? Varputy
Kalas saulės žvaigždelės neramios --
Jei tikėčiau, kad krantas arti,
Ar ieškočiau paskendusios žemės ?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2009-03-13 00:47:54
Kaip visada man įdomu ir malonu skaityti jūsų poeziją
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-03-12 22:44:36
Kalas saulės žvaigždelės neramios...labai jau žavingai suderinate gamtos peizažą su jausmais:-)malonu skaityti...
Vartotojas (-a): Irma
Sukurta: 2009-03-12 05:17:55
Pasijaučiau kaip prie Baltijos. Jūs kaip visada romantiška ir nuostabi!!!
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-03-11 22:43:25
Ypatingai džiaugiuosi, kad tos paskutinės dvi eilutės yra...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-11 21:12:31
Iš ties - pabaiga nepakartojama :)
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-03-11 21:00:54
paskutinėm dviem eilutėm išsakei
savo nuostatą...
:)
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-03-11 20:51:08
Jei tikėčiau, kad krantas arti, Ar ieškočiau paskendusios žemės? Norisi skaityti ir skaityti ir vis toliau gilintis į tuos žodžius.Nuostabios mintys.
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2009-03-11 20:46:29
Man ypač patiko paskutinė strofa.