01 13

Jo... „nuėjom miegoti...“ – tai gana sąlyginis posakis. Vos užmigau, kaip prikėlė  Povilas su savo gitara ir siautėjančiais uoliais choristais. Tačiau aš per daug ant jų nepykau, nes žinau, kad  jei būčiau na truputį jaunesnė, elgčiausi panašiai. Tik laukiau rūstaus V.D. arba R.L. balso, tačiau jie arba miegojo, arba bijojo nosių į koridorių iškišti. Kažkas dar laipiojo per balkonus, patylom  tikėjausi, kad gal kas ir į kambarį įsiverš... Povilas autobuse, matyt, gavo pakankamai, kad sėdėjo tylus ramus. Žemaitės bobulės prisiminė, kad šiandien – sausio 13 ir ėmė visus migdyti graudulingomis lietuviškomis giesmėmis. Mes su autiko kaimynu Mariumi bei kitais ėmėme filosofuoti, kad  lietuviškos dainos – tai tikras siaubo ir porno mišinys. Pavyzdžiui „lai sudrasko juodą suknią, tepalieka guzikai..., ir numiręs aš pas tave ateisiu, ir šaltas kojas pakišiu po kaldra... atjos  ponaičiai septyni, o jų tarnaičiai devyni, atjos ir šelmis bernelis- ką, vienai panelei net 17 vyrukų atlaikyti? Pavyzdžių sočiai. Taip befilosofuojant bei snaudžiant, privažiuojame pirmąjį ūkį. Ten avytės ir sūriai. Sūriai sūrūs. Skaisčiai šviečia saulutė, ir kadangi R.L. nedomina žemės ūkis, tai jis įsitaiso ant lentų. Po kurio laiko paseku jo pavyzdžiu ir abu palaimingai priiminėjame saulės vonias. Ko mums daugiau bereikia? Kalnai, saulė, kažkur tolumoje dūzgia gidės balsas... Po to važiuojame į Lendoką, kur mus mielai priima toks muziejukas, net su arkliukais pavėžina, ir „ borovičkos“ paragauti duoda. Atminimui abu su R.L.  apsirūpiname suvenyrais tik mums abiems žinomu būdu. O dar priėmimas Lendoko centre. Ten – jau borovičkos duoda kiek tik nori. Aš suskaičiavau, kad išgėriau 5 po 50, o po to jau skaičių pamečiau, na nežinau tiksliai, kokia buvo tų taurelių talpa. Gyvenimas, jau ir taip nuostabus, iškart tapo dar nuostabesnis. O iš Lendoko važiavome... pietauti. Jie gal mus kankina maistu? Per pietus vyko dar vienas pristatymas, kurio metu R.L. pabėgo. Aš po kurio laiko irgi išėjau, dar pasidairiau  jo ištįsusio silueto, tačiau R.L. dingo kaip į vandenį. Tiksliau sakant, jis dingo į kalną. Per 37 minutes gebėjo savo ilgomis kojomis užsikeberioti į vieną kalnelį, ten pafilmuoti, nusileisti atgal ( gal ant užpakalio čiuožė) ir net į autobusą nepavėluoti. Pavydėtinas miklumas. Grįžo visas šlapias, suprakaitavęs iš laimės, ėmė išsirenginėti, manėm, kad gal striptizą parodys... ( o tu parodyk, ką turi, aš tau parodysiu, ką moku...)
Po pietų nuvažiavome į taip vadinamą Raudonąjį Vienuolyną – Červenyj Klaštor, kuriame kažkada gyveno ir meldėsi  broliai kamalduliai. Na dabar brolių – nė kvapo, pamaldumo taip pat mažai. Taip ir nesupratau, kodėl tas vienuolynas vadinamas Raudonuoju. Gal ten kokie komunistai slapstėsi?
Po to važiavome į Kežamroko miestelį, į puikią pilį. Pilis didinga, yra ką  pažiūrėti, tik joje labai šalta. Pilyje ilgai klaidžiojome, po to pradėjome ieškoti išėjimo... Kai kurios moteriškės mėgino lysti į riterių šarvus, tik gabaritai, deja, ne tie. Matyt, riteriai stropiai laikėsi dietų.  Gerai, kad aš net nemėginau, būčiau taip ir neišlindusi. Gražioje pilies salėje esame vaišinami „grogu“ ( arbata su vynu, man įtartinai primenanti karštą kisielių), mums netgi groja senoviškai pasirengę muzikantai. Klaidžiojame po salę, aptarinėdami  damas portretuose. Jos, palyginus, su dabartinėmis moterimis – plokščios kaip kokios plekšnės, jokių apvalumų. Tik pas vieną kažkas panašaus pavaizduota ( ji gal buvo kokia pasileidėlė?). Po pilies važiuojame vakarieniauti.... vėl mėsos dešros. Trečdalį porcijos atiduodu V.D., kitą trečdalį – R.L. Dar užsisakome alaus, bet doroji Agnė Š. mums atskaito tokią paskaitą apie tai, iš ko jis pagamintas, kad mes beveik jo nebegeriame.  Tiesiog stebėtina, kokio doro jaunimo dar esama, gal jie mus kaip nors perauklės, gal nežus dar Lietuva... Pavalgę nuvažiavome į akvaparką. Čia patyriau kaip saldu karvei ant ledo – paslydau ant šlapių plytelių ir plojausi kaip reikiant, nuo skausmo petyje net bloga pasidarė. Pirmoji mintis buvo apie gyvybės draudimą kelionės metu, antroji – paduosiu akvaparką į teismą, trečioji – įdomu, ar pas mane kas nors lūžo, ketvirtoji – reikia gi kaip nors atsikelti...Tada nusprendžiau pati mirkti ir mirkyti savo sužalotą leteną baseinuose – burbuliatoriuose. Kai skausmas truputį sumažėjo, nusprendėme su Laura apžvelgti aplinką. Pakeliui dar susikirtau su nežinia dėl ko suirzusiu R.L. ir abu tiesiai šviesiai apsižodžiavome, net nustebau dėl tokios savo reakcijos – matyt man kokie skausmo hormonai davė per smegenis, o R.L. taip pat išsižiojo priblokštas ( tikiuosi, kad baseino vandens sriubtelėjo). Karštas baseinas lauke visai nepatiko. Kol ten nueini, sušąli, visur didžiuliai slidūs plotai, po patį baseiną klaidžioji migloje kaip koks „Titanikas“ ir gali užsirauti ant  įkaitusių porelių...  Sauna taip pat nieko gero, ji visai šalta. Patiko tik baseiniukai – burbuliatoriai ( Lauros naujadaras) bei lazerių šou. Beje, vanduo sveikesnis, mažiau chloruotas, ir, pasak gidės, šis akvaparkas garsėja kaip ekologiškiausias pasaulyje. Prisimirkius ilgai ir nuobodžiai rengiausi, gailėdamasi, kad aš – ne kairiarankė, nes dešinė tik bejėgiškai karojo... Abi su Laura juokaujame, kad čia mus Dievas nubaudė už tai jog ėjome į invalidų tualetą – jai skauda nugarą, tarsi radikulitas, na o man – ranką...
Grįžtant dar sustojome apsipirkti „Tesco“. Populiariausios prekės buvo saldumynai ir alkoholis. Manau, „Tesco“ liko patenkintas mūsų apsilankymu.
Viešbutyje dar pas mus į kambarį užėjo R.L. kartu su „Tuzemskij Rum“, kurį gražiai išragavome, taikiai ( mes jau buvome susitaikę, o gal net ir nesipykome?)  aptardami visus įvykius. Paskui abu  su R.L. dar prisijungėm prie vienos kompanijos, vakarojančios mūsų aukšto vestibiulyje, bet kažkaip jau jėgos seko...