Tą vienintelį kraują turiu,
Kurs Dievų išganytas, kaip lemtį
Su tavim tarp žievėtų korių
Užsiklojus sparnais išgyventi.
Į vidurnaktį bėgti negrįžtant,
Pažadėtų vaizdų neišmėčius.
Spinduliuojant per maldą į Kristų
Nuodėmėj, taip seniai nudėvėtoj.
Aklą apmaudą verst pasiduot,
Bučiniais į maištaujantį kerštą
Išmainyt, ir širdis nedejuos
Su tavim jau priėjus prie vartų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-01-15 12:30:55
Aklą apmaudą verst pasiduot,
Bučiniais į maištaujantį kerštą
išmainyt...
Artimos mintys...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-15 12:28:25
Pabaigoje labai sudisonuoja paskutinė eilutė. Džiaugiuosi nuoseklumu, vientisumu, tik norėčiau daugiau naujumo.