Pastatyk man bokštą, kad
Galėčiau miegoti, sapnuoti
Įsiveržiančius į jį kareivius.

Tyli durys, galvoju, geriau, gal paminklą.

Pastatyk man bokštą, kad
Ir Babelio, kad ir tam, kad tylėčiau,
Suskaičiavus žvaigždes plaukuos tavo,
delnuose vieną, dar Dovydo, dar
Ieškota gimimo.

Ir gerai, kad nestatai man namų,
Kad miegočiau ant slenksčio kitapus
Vartų, tų, kuriuos pastatei gal visai net ne man.

Ir sapnuoju aš kareivius, šautuvais ar kardais
Jie ginkluoti ir bijoti jie pratę, o aš pratus, kad kitapus
Sapno tu tikrai laikai mano delną.

Paminkluos akmeniniai vardai,
O aš liečiu tavo plėšytus marškinius
Liečiu tavo kaklą ir mažą kryželį
ir dūstu tarp žinojimo vakuumo,

liesdama savo bundantį rytą be gėdos,
be bokšto, be juoko, be kūdiko verksmo.

Tarp spengiančios tylos ir
tavo delnų, suspaustų į kumščius.