Lukas. Gražuolis mano suolo draugas. Dabar šis žmogus yra viena iš tų retų saulių, be kurių pasaulis griūva, žvaigždės krenta, o kakava nekvepia. O keista, nes maždaug prieš 365 dienas aš būčiau atsisakiusi muzikos iš savo gyvenimo, kad tik mano akys neužkliudytų jo. Lukas – keistas žmogus. Jei norite savo akimis pamatyti, kas yra evoliucija, tereikia su Luku praleisti savaitę. Aš dažnai su juo nespėju, todėl žinau, koks aštrus pasidaro grindinys, kai esi juo tempiamas. Lukas mėgo hip-hopą, jei neklystu, o dabar jo tyrinėjamo pasaulio kiekis yra apribotas iki vienos akies. Jis negali pakęsti vėjuotų dienų. Vaikšto su kepure. Turi savitą plaukų kedenimo metodą. Jis moka iškepti picą, o per anglų kalbą jis miega. Luką supa daugybė žmonių, kurie jį mėgsta. Aš jo nebijau ir juo pasitikiu. Su juo eičiau apsipirkti ir į karą. Vesčiausi į dangų ir guldyčiausi į lovą. Taip, jis geriausias mano draugas.
Kartą mes vaikščiojome senamiestyje. Rotušėje žiūrėdama į jį, padėjusį galvą ant mano kelių ir rinkdama iš jo plaukų keisto augalo žiedus, liepiau sau niekada jo nepalikti. Myliu tave, Lukai.

Mindaugas – idealiai iš amerikietiškų filmų atkartotas teisingo berniuko fenomenas. Aš jį pažįstu devynerius metus. Man patinka šitas skaičius. Mindaugas nešioja vienspalvius baltus, žydrus arba rožinius marškinius trumpomis rankovėmis, melsvai pilkšvą švarką (komunistinį šiek tiek) arba juodą su smulkiais dryželiais. Mindaugas turi akinius, kurie nuo saulės pajuoduoja. Geras išradimas. Mindaugas nėra stileiva. Anaiptol. Man atrodo, kad jis sąmoningai „eina“ prieš šią sąvoką. Jis klausosi argentinietiškojo tango, grigališkojo choralo, Bacho ir David Gueta. Dar jam patinka Alizee. Seniau galvojau, kad jis atsakymų ieško enciklopedijose, o pasirodo, kad jis skaito Šekspyrą ir rašo jo stiliaus eilėraščius. Per Valentino dieną jis kiekvienai klasiokei parinko ją geriausiai atspindintį sonetą. Manajame buvo žodis karalienė. Gerbiu tave, Mindaugai.

Loranas. Taip jo vardas prancūziškas ir taip jis man nekeistas. Taip, mano mamai jis asocijuojasi su krokodilu. Taip, jis mano draugės vyresnysis brolis ir, be abejonės, jis buvo mano pirma meilė.
Kartą, kai vakaras buvo paskirtas tėvų susibūrimui, visos jų atžalos buvo paliktos kitame kambaryje. Kaip tada atrodė pridera. Tada aš pirmą kartą lūpomis prisiliečiau ne prie mergaitei priklausančio kūno – pabučiavau Loranui alkūnę. Taip, meilė sklandė ore. Man rodos, tą vakarą dar buvo penkeri.
Žinau, kad dabar jis turi gražius batus ir yra DJ. Žmonės apie jį kol kas dar tik kuždasi, bet neužilgo imsis skanduoti. Sėkmes tau, Loranai.

Algirdas gyvena kitame mieste. Mes susipažinome internete. Balandžio 5-ą dieną. Tada snigo. Taip –pavasarį sniego buvo daug. Kaip ir laiko. Mes susirašinėjame laiškais ant popieriaus su rašalu.
Algirdas sako „ateitai“ ir jo akys mėlynos. Jis nešioja akinius ir klausosi hardcore muzikos. Vienas į kitą mes kreipiamės „jūs“. Kai jis atvažiavo, mes apsimėtėme lapais netoli stoties esančiame parkelyje. Jis dar buvo atvažiavęs į premjerą ir nakvojo svetainėje. Jis sakė, kad jam patiko spektaklis, bet jam patinka daugybė dalykų kuriuos, darau aš. Jis vadina mane princese ir jis jau seniai nebe mano geriausias draugas. Kažkurio pokalbio metu jam išaugo sparnai ir jis tapo angelu. Jei jis kažkur dingtų, aš nenumirčiau –gyvenčiau dėl jo. Myliu jus, Algirdai.

Apie Miegą aš visada galvoju važiuodama autobusu namo. Man įdomu su šituo indigo vaiku. Jis kvepia cinamonu ir turi keturių duobučių šypseną. Aukščiausios klasės komplektacija. Miega kakavą geria savotišku stiliumi. Apie Miegą galėdavau parašyti daug, bet geriau į jį žiūrėdavau. Kartą jis mane piešė. Kažkas jam pasakė, kad myli jį su plaukais ir be plaukų. Jis už natūralumą. Per gimtadienį jis man padovanojo idėjų lemputę, nes jam pasirodė, kad pas mane tamsu.  O paskui jis išėjo. Su cigarete, regis. Pasiilgau tavęs, Miega.

Išvados?

Ir kalbant apie juos, svarbiausia ne tai, kokie jie yra. Ypatingi jie turi būti tik man. Jie mano vyrai ir niekam kitam jų duoti aš nenoriu. Jie visi svarbūs ne dėl to, kokiais patys save sukūrė, o tai, ką sukūrė kartu su manim. Aš turiu kūrėjo sielą. Ir anaiptol ne egocentrizmu tai kvepia, o tiesa. Jie buvo, yra ir turėtų būti tokie kaip ir aš. Teptukai man, drobė aš jiems. Galybė formų. Nuo paprasčiausio taško sakinio gale iki to, ko net visagalėje gamtoje nėra. Meilė tokia. Ir būtent jiems. Kiekvienam skirtinga ir nepalyginama. Aistros, atsidavimo, nuoširdumo, pokalbių, kvėpavimo kiekis kiekvienam kitoks, bet savitas, nieko neskriaudžiantis ir dėl to ypatingas. Sukurtas kaip pagal užsakymą su funkcijomis, patenkinančiomis kiekvieną poreikį. Anaiptol tai ne vergija. Mainai, susukantys protą ir atveriantys svarbiausią elementą. Tai būgnų ritmas, pagalvojus apie Miegą. Nekaringas, nekurtinantis, negąsdinantis. Aiškus, ,nenuginčijamas, aistringas ir viską pasakantis. Tai meilės forma numeris vienas. Plačiausiai paplitusi pasaulyje. Bet niekada nenuvalkiojama, kad ir kaip komercinama.
Turint šia meilės formą, žodžiai tampa visiškai bereikšmiai. Užtenka tiesiog pagalvoti. Tokia meilė niekada nesibaigia. Tik jei per daug artimas dienos ir nakties principas. Ir para, deja, čia turi ne 24 valandas. Dienos gali trukti akimirką, o naktys emocingą amžinybeę. Bet žmogus per menkas, kad pajaustų amžinybės ribas, kad suprastų, jog ji nesibaigia. Jis nesusiduria su ja, tik su savo galimybių ribomis. Žmogus pasmerkia save laukti tiek, kiek pats nebegali pakelti. O aš tikiu, kad šis laikas ribotas. Visiems reikia pertraukos. O po jos ir penkių minučių dienos užtenka, kad pasijaustum turįs viską. Tai besąlygiška meilė. Sutinkanti pakelti viską, prisiimanti tą pasiaukojantį ir šekspyrišką amplua, kuris taip dažnai pasirodo apgailėtinas, tik ne jai pačiai. Minusas, kad taip galima mylėti tik vieną. Nes pakelti daugiau tiesiog nebūtų įmanoma. O kartais taip norisi atsvaros padedančios pirštų galais paliesti grindinį.

Dabar naktis. Žvaigždėta ar ne, nesvarbu. Paradoksalu. Juk miegui taip ir priklausytų. Tik ne šitam Miega, kurį aš laikiau. Ši meilė užima visą minčių vandenyną, sakyčiau, visatą, jei protas neatsisakytų suvokti jos dydžio. Bet taip būtų tiksliau, nes nei to nei to dydžio ir svarbos neįmanoma aprėpti.
Tokią širdgėlą norisi palikti angelams, kad jie susmulkintų ją į mažyčius trupinėlius ir paliktų tik vieną, primenantį, kad dar galbūt kada nors, kiek nors tai gali būti įmanoma. Angelai – meilės forma numeris pirmas su puse. Gyvybiškai svarbi. Nes žmogaus emocinis ribotumas taip ir reikalauja ramsčių. Meilė angelams niekada nesibaigia ir, nors kreipiuosi į savąjį jūs, tai anaiptol ne formalus suvaržymas, o begalinės padėkos ir atsidavimo forma. Nes angelas čia ne vienas. Vienas paskui kitą mes dirbame šį darbą. Dėkodami pagalba. Tokie žmonės visiškai niekada neišeina,jie grįžta fiziniu pavidalu, kad būtų galima į juos žiūrėti ir vėl džiaugtis juos turint. Ir skambinti 911 jiems nereikia, jie patys paskambina, nes čia egzistuoja nenutrūkstamas ryšys. Kuris taip svaiginamai priverčia patikėti telepatija.

Apie savo vyrus aš visada galvoju. Gerdama karštą šokoladą aš nepamirštu cinamono miltelių. Ir praeiviai man tuomet pasipuošia ne savo keturių duobučių šypsena. Miego veidą aš uždedu jiems, kad sau jį grąžinčiau nors tai cinamoninei akimirkai. Nors laiškų ir neberašau taip dažnai, perku švelnų popierių ir rašalą. Užrašau „myliu jus“ ir tikiuosi, kada nors pasiųsti angelams. Jų tiek daug, bet jiedu man imponuoja labiausiai. Žmonės ateina ir išeina, bet juk dar egzistuoja ir terminas „pareiti“, tik aš nežinau, kada...