Žinomybė ir nežinomybė. Taip paprasta, taip sudėtinga. Keista ir kartu taip jaudinančiai įdomu. Bet vis dėl to šalta, kurtina.
Batai permirkę, šlepsenu per gatvę, saugiai. Tolumoje mano svajų mėlyni žiburėliai Tavo akių. Perėja šlapia, vanduo žliugsi, sniego kaip ir nebūta, tik skausmas kulkšny liks dar kelias dienas, viduj taip kokčiai sausa: „Ką Tu tada galvojai? Man to nesuprasti, taip?“ – skambėjo tarsi bažnyčios bokštų varpas. Taip, aš to nesužinosiu...
Teliko du metrai perėjos, dvidešimt šaligatvio ir būsiu čia pat, šalia Tavo akių žirgelių, čia jie yra, čia nėra.
Tenoriu pajusti Tavo minčių giją: „Panelė, einanti pėsčiųjų perėja – mano svajonė“.
Mašinos signalas. Pabaiga. O kaip bus už dvidešimt dviejų metrų?
Žinau, kad nesu svajonė, tik žinau, kad tuoj būsiu šalia mėlynų žiburėlių – Tavo akių.