CONCERTO GROSSO

Santrauka:
klausantis visatos...
                                        (Sodininkui)


Kai sąmonė nurimsta, ištrūksta nuo minčių,
o kūnas tarsi pūkas visai netenka svorio,
melodiją ramybės aš nuolatos  girdžiu –
Būties Maestro Laikas „Concerto grosso“ groja.

Tylus orkestro ritmas švelniausiais obertonais
pasiekia tolimiausias galaktikas erdvių.
Visatos  unisonas  – lyg Jo prisilietimas
prie mano širdies pulso ir sielos virpesių.

Ir persipina mano jausmai, troškimai, viltys
su Jo – Kūrėjo – taktais melodijų skaidrių.
Aš  pradedu  suprasti – į Amžinybę tiltas
prasideda šioj žemėj nuo žingsnių  pakilių ...


„Concerto grosso“ – Didysis koncertas (ital.)

I. D.
2001

Irna Labokė

2005-12-20 22:27:58

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): st_a_s

Sukurta: 2005-12-30 18:27:15

nebūtų jų - 'senųjų', nebūtų dabartinių (gal)...

:-)

Vartotojas (-a): Irna Labokė

Sukurta: 2005-12-21 23:08:26

ne, Radastuke, čia visai ne prie muzikos liečiausi :) Va, Ramunė sugavo mintį, o dar ir labai vertingą pastabą pasakė: per daug 'aš'... bet čia ir visa esmė - to 'aš' santykis su 'JUO'...

nebevertinu tų savo senųjų eiliukų... bet yra tokie :))))

Vartotojas (-a): Tina Rein

Sukurta: 2005-12-21 07:16:36

Klasikinis ir eiliukas "iš praeities". Bet įsivaizduoju Irna užsimerkusią ir besiklausančią muzikos.

Vartotojas (-a): Liepsna_Ugnelaitė

Sukurta: 2005-12-20 22:44:45

klasikinės muzikos poveikis.
gražu:)

Vartotojas (-a): ančių virkdytoja

Sukurta: 2005-12-20 22:35:39

Muzika, klasika.. Man truputį svetima, bet norėčiau būti tokia, kuriai nesvetima .. ; O

Vartotojas (-a): Irna Labokė

Sukurta: 2005-12-20 22:34:12

Sodiniko pageidavimu įdedu seniau rašytą eilėraštį klasikine forma.