Kai bunda apsiniaukusi diena,
Nenoriai saulė randa savo vietą,
Kai klaidžioju šioj žemėj aš viena –
Pakviesk į savo mažąją planetą.
Parodyk man, kaip juokiasi žvaigždė
Ir šulinio dainuojančiojo grožį.
Paskui ir vėl sakysiu tau „Sudie“,
Nes liko žemėj pamiltoji rožė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-11-04 21:16:13
Kai klaidžioju šioj žemėj aš viena –
Pakviesk į savo mažąją planetą.
...daug telpa, oi daug...labai jaudintys žodžiai... gaivi lyrika...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-11-04 17:52:58
Man nelabai - prastas knygos atkartojimas nedaugiau.
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-11-04 12:57:23
labai mielas kūrinys :)
Vartotojas (-a): Lavonas
Sukurta: 2008-11-04 12:27:52
Nemmėgau mažojo princo. net mokykloje.
gal todėl ir šio eilėraščio mintis manęs nekabino. per daug teigiamybių sugrūsta į šias eilutes.
saldu.
Anonimas
Sukurta: 2008-11-04 10:56:35
Jei Tave pasikvies "į savo mažąją planetą"- užmirši viską ir vargu, ar ištarsi "Sudie".
Man gražu...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-11-04 10:13:27
Užkabinai dėkingą klodą. Lauksiu II..., o gal iš to išsirutulios geros dainos tekstas. Pradžia labai daug žadanti.