Vėsu buvo. Tamsu, žvarbu, netgi kiek per nyku. Gatvėmis eilėmis važinėjo automobiliai, visur mirksi šviesos... Štai šventiniai papuošalai, štai rytiniai žibintai, akinančios mašinų šviesos. Keistas, bet šiltas ir artimas, tartum savitas mašinų triukšmas. Šaligatviais skuba žmonės, aplinkui pilna šlapio sniego. Naktį lijo. Akivaizdu. Tamsus rytas. Tamsus ir šiek tiek graudus. Viena eile sustatyti namai spinduliuoja skirtingus šviesos ruožus, skirtingas spalvas.
Praktiškai visi namų langai permirkę nuo lietaus lašų, tačiau žmonių tai nejaudina. Visi skuba kažkur, nervinasi, jaudinasi... Ir niekas net nepastebi trečiam niekuo neišsiskiriančio namo aukšte pravertu langu. Langas senas, medinis, apsilupinėjęs. Paremtas mediniu pagaliu. Kambariuose tamsu, o pro langą pasirėmęs alkūne žiūri raukšlėtas, kiek senyvo amžiaus vyriškis. Tamsiose, gruoblėtuose rankose laiko gęstančią cigaretę. Lydėdamas akimis greitai tirpstančius dūmus mąsto kažką, galvoja lyg. Akys prisimerkusios, gilios raukšlės, kumpa nosis, apskeldėjusios lūpos.
Bet staiga kažkas už nugaros graudžiai sukuždėjo:
                -Seneli...
Vyriškis pakraupo. Cigaretė nejučia iškrito iš rankos ir užgeso, palietusi šlapią šaligatvį. Valandėlę jis taip stovėjo sustingęs, o paskui visas perbalęs, lėtai atsisuko. Ant šaltų grindų, basas, stovėjo mažas berniukas. Rankoje kažką laikė. Vyriškas net prisimerkęs negalėjo įžiūrėti, ką vaikutis turi tvirtai suspaudęs savo mažoje rankutėje. Bet laukti ilgai neteko. Vaikas ištiesė ranką ir prislopintu, bejausmiu balsu paklausė:
                 -Seneli... Kas čia ?
Vyriškis tylėjo. Rankoje vaikas laikė auksinį viskio flakoną.
                 -Čia yra mano gyvybės vanduo, vaike , - neužtikrintai atsakė visiškai tamsos prarytas žmogus. Nenorėjo jis, kad anūkas pamatytų senelio baltą veidą, kad pajaustų gėdą jo balse. Vyriškis žinojo, kad vaikas dar nieko nesupranta, jis jautė, kad jis nieko nežino ir nori kuo greičiau sužinoti.

                                                                   [...]

Jis lėtai padėjo telefono ragelį. Su viskio flakonu vyriškis beveik nesiskyrė. Gniaužė jį tamsiose rankose, atidarydavo, gurkšteldavo keletą gerų gurkšnių, vėl užsukdavo. Vaikščiojo po kambarį, surūkydavo cigaretę, atsisėsdavo, spoksodavo valandų valandas pro pasenusį, tuo pačiu pagaliu paremtą langą, ilgesingai laukė ko, dūsavo... Tuo tarpu mažasis anūkas sėdėdavo savo kambariuke apsikabinęs rudą, bet šiltą, pliušinį meškiuką ir nejudėdamas žiūrėjo į baltus tapetus, kuriuose puikavosi dailūs, vaikiški piešinukai. Ant palangės gulėjo žaislai. Perbalę nuo saulės, dulkėti... Pro blankias užuolaidas matėsi purvinas langas. Berniukas buvo nedidukas, ryškių, šviesių plaukų ir išraiškingų, nepaprastai gražių, mėlynų akių. Basas kojas buvo rūpestingai pasidėjęs ant švelnaus kilimo ir ramiai sėdėjo ant savo lovos.
Vyriškis dvejojo. Pakelyje buvo likusi vienintelė cigaretė. Valandėlę sėdėjo taip, žiūrėjo nervingai į pakelį ir delsė. Galų gale ištraukė ją, pakėlė nuo stalo žiebtuvėlį ir išgirdo virpantį berniuko balsą:
                   -Seneli. Ką tu darai ?
Vyriškis kiek atsitiesė, ramiai padėjo cigaretę su žiebtuvėliu ant mažo staliuko ir pakėlė liūdnas akis į anūką. Akimirką dvejojo, paskui rūpestingai šyptelėjo ir su giliu kartėliu pasakė:
                   -Bandau... gyventi.

                                                                  [...]

Berniukas rūpestingai tvarkė savo mažytę skrynutę, kurioje buvo sukrautos vien knygos. Dėliojo jas atsargiai, vieną po kitos atsargiai dėjo atgal. Vėliau, uždaręs skrynutę, suspaudė šaltose rankutėse gražią knygą. Pasidėjęs ją ant stalo ėmė vartyti, bandė perskaityti kiekvieną žodį, bandė suprasti... Knyga buvo gražiai iliustruota, daili. Berniuko galvoje vis skambėjo senelio žodžiai „čia yra mano gyvybės vanduo.“ Vaikas nesuprato, kad yra gyvybės vanduo. Jam tai skambėjo kaip kažkoks burtažodis, kurio jis niekaip neperprato. Vartydamas dar gyvos mamytės dovanotą knygą tuo pačiu pavadinimu, jis bandė suvokti, kas tai per vanduo.
Po kiek laiko sutemo ir kai senelis užėjo į berniuko kambarį, rado jį tyliai miegantį ant atverstos knygos. Puslapio viršuje buvo užrašyta: „Kaip pasidaryti gyvybės vandenį“. Vyriškis, matyt, neprisiminė savo žodžių, todėl visiškai neatkreipė dėmesio į nuotaikingą knygą. Tačiau senelis rūpestingai paguldė anūką į lovą ir apklojo savo šilta antklode.

                                                                 [...]

Kai berniukas pramerkė akis, senelis jau buvo lauke. Pro langą šiltai švietė saulė, čiulbėjo paukščiai. Kiek atsitokėjęs po miego, berniukas greitai nubėgo prie senelio staliuko. Flakono nebuvo.
Nepaprastai graži, elegantiška, tačiau kiek žilstelėjusi moteriškė lauke kalbėjosi su berniuko seneliu.
                 -Pasikeitei, Edvardai. Ach... Kur tas vyras, už kurio ištekėjau, - spontaniškai kalbėjo moteris.
                 -Tas vyras ... ,- pradėjo Edvardas ir staiga užsikirto.
Moteris varstančiu žvilgsniu žiūrėjo į apžėlusį, barzdotą, nesipraususį ir bejėgiškai linktelėjusį į priekį vyrą. Moteris sarkastiškai palinksėjo galva ir tyliai tarė:
                 -Pažiūrėk kur tu gyveni...
Edvardas lėtai atsitiesė. Jo veidas žvelgė rimtai, netgi ryžtingai.
                 -„Mano pily nėra laiko“, - virpančiu balsu pacitavo Balį Sruogą Edvardas.
                 -Bet gyvybės vanduo jau pasibaigė ,- pašaipiai atkirto moteris.
Vyriškis nuleido galvą. Moteris buvo teisi. Netrukus puošnus tarnai atvedė berniuką. Elegantiškoji dama stipriai priglaudė jį prie savo krūtinės. Edvardui nežinia ko širdį suspaudė. Tartum išplėšė kas ją ir numetė toli, toli...
Moteris atsargiai pasodino vaiką į prabangią mašiną ir prieš lipdama pati šaltai pridūrė:
                  -Tautvydui su manimi bus geriau.
Ir tai buvo viskas. Mašina greitai pajudėjo iš vietos, o pro langą žvelgiančios mėlynos akutės gailėjo senelį, guodė jį tuo ramiu žvilgsniu. Bet tai tetruko vienintelę akimirką. Mašina išnyko toli horizonte ir bet koks pavasaris, vasara, ar ruduo vyriškiu pasibaigė čia ir dabar. Iš nevilties Edvardas išsitraukė savo flakoną, nervingai atsisuko, metė kamštelį šalin ir pradėjo greitai gurkšnoti. Jautė, kaip kažkas gaiviną gerklę, užlieja vidų, sugrąžina jėgas. Staiga sustojo. Tai ne viskis! Palenkė flakoną ir nupylė dalį skysčio. Permatomas, šaltas ir gaivus vanduo sustingo Edvardo delne. Vanduo. Vyriškio akys prisipildė ašarų. Gyvybės vanduo. Tautvydas. Gyvybės vanduo...