I dalis

Dvasinė būtis, įvaryta į buities liūną, skęsta su pasekmėmis.
Pa-sek-ma,
    pa-sek-ma,
        pa-sek-ma valso ritmu prigeria originaliausios idėjos, kol tu springsti gyvybiškai svarbiais kasdieniais darbais, nes būtent tada, kai tu blaškaisi gyvenimo vandenyse mėgindamas įveikti odisėjiškas misijas, manąs turįs šešias rankas, keturias galvas ir šimtas šešiasdešimt šešias arklio galias, prieini egzistencinę ribą ir tie kritiniai motyvacijos taškai, prilyginus save nuliui, tampa reliatyvus, neaiškūs ar net nesuformuluojami.
Kaligula atsigula ant grindų ir ilgai žiūri į lubas, kuriose, kaip numanoma, ir turėtų plevėsuoti didysis savigraužos kaltininkas – būtis. Būtis it koks parazitas plevena palengva, retsykiais atsimušdama į keturias, ją ribojančias sienas, ir tyli. Tyli ir jis. Ir jis nenusileis, ir jis netars Jai nė žodžio, tik gulės, gulės smegdamas skradžiai į grindis, kol grindys ištiesins stuburą į lygią stygą.
Už lango jaukiai tvyro melancholikas Rugsėjis, kurs it pernelyg emocionali, išsiskyrus moteris, tai spindi auksu, tai tvinsta šalčiu, ryškiai dažosi plaukus, kad užgožtų iš skausmo pilkėjantį veidą, kasnakt stingsta ir protarpiais šildo, laisva ranka atsiduoda visiems ir verkia, verkia, verkia nuo nepakeliamos vienatvės.

- Nieko nėra klaikesnio už isteriškai verkiančią moterį, kurios nei nuraminsi nei nutildysi. Nieko beviltiškesnio už isteriją, kuri apima žmogų, kai šis paskęsta esminėje gyvenimo retorikoje. Nieko bjauresnio už gyvenimo retoriką, kuri... Tiesiog yra bjauri.


Užsidega blanki prožektorių šviesa. Įžengia pasakotojas.

- Kaligula, paklausyk bent kartą manęs! - pasakotojas atsisuka į publiką. - Kaligula romantikas, man sunku su juo susikalbėti.

Kaligula pakelia galvą nuo grindų, apsidairo ir valingai įkvepia oro, tarytum būsimasis sakinys nerte nertų dvidešimt metrų po vandeniu:
- Ko nori, šmėkla?
Pasakotojas atsainiu žvilgsiu palydi protagonistą ir vėlei kreipiasi į publiką, skendinčią tamsoje:
- Atleiskite jam,  jis išgyvena sunkią dvasinę krizę – jis tiki, kad galima prasmingai gyventi ir mėgina tai atlikti praktiškai. - Publika ironiška šypsena palydi oratoriaus sakinį. - Taip mielieji, net gi dvidešimt pirmame amžiuje atsiranda tokių entuziastų. - Pasakotojas atsidūsta, arogantiškai pažingsniuoja keletą artistiškai pauzei reikalingų žingsnių ir tęsia savo kalbą, - žinote, ir aš kažkada tuo tikėjau, tikėjau galimybe egzistuoti kaip žinduolis gyvulys, siekiantis išsikovoti pirmenybę savųjų tarpe ir kaip būtybė, prieštaraujanti tam gyvuliškumui – ypatingasis žmogus, kurio protinė veikla turi aukščiausią vertę šiame pasaulyje. Bet ilgainiui aš supratau, kad šis protas, kuris ir yra ta didžioji vertybė, veikia ne visai taip, kaip turėtų.
Pradėsiu nuo pradžių.
Žmonės, vedami didžiosios savo vertybės, susikuria sistemą, savo tarpusavio santykiams nustatyti. Tai, iš primos pažiūros - nieko ypatingo, gamta juk turi savo tvarką ir taisykles. Vienintelis skirtumas tas, kad žmogaus sistema, šiuo atveju, gyvenimas, yra gudrus loginis žaidimas, nė nesvarbu, kokiu pavidalu žmogus jį pateikia. Pavyzdžiais pasirinkime kelis stalo žaidimus: šachmatus, monopolį ir „durnių“.
Karas gimdo apgalvotus pėstininkų ėjimus – juoda  - balta, juoda – balta:

F3, G6 -
mirštu aš, miršta jis

Visai kaip  „laivų mūšyje“, tik skęsta ne vienviečiai, dviviečiai, triviečiai ir keturviečiai, bet Europa,  Azija, Afrika...

Mūšis šis tylus ir šaltas,
šaltas ąžuolinis karstas.
O tikra karstų jungtinė,
šachmatų lenta medinė!

Sustatykime figūras, pasirinkim oponentus: Juoda Rusija, balta Amerika – viskas skrupulingai apgalvota, vokiškai griežta, rusiškai logiška. Tikslas pateisina visas priemones. Mirus monoteistiniam dievui, grįžome prie savo pirmtakų: imta garbinti ne vieną, o daug dievų (priminkite man, kas arabus kaltino religiniu fanatizmu?), Mozės vietą užėmė išrinktieji nacijos vedliai, žydai, kaip bebūtų liūdna, taip ir nepasiekė Izraelio, patrankų mėsa turėjo tik vieną ėjimą, ir tą, tik į priekį, vyras pasislėpė už moters, karalius už karalienės. Iš tiesų, galima smagintis ir smagintis ieškant paralelių, bet pavyzdžių, manau, pradžiai užteks.
Monopolis neginčytinai yra kapitalistų žaidimas. Kaip pergudrauti jo taisykles, apeiti įstatymus, aprašyta daugybėje knygų.Tai – vieša paslaptis. Tereikia parduoti save, išmesti lemiamą kauliuką, daug pirkti bei parduoti kilnojamus ir ne kilnojamus turtus. Naktimis sapnuoti pinigines operacijas, kurti ekonominius planus, egzistuoti valiutos pavidalu ir investuotis. Tu amžinas lošėjas, tu akcijų ligonis, tavo dievas – pinigai, pinigai, pinigai. Tu laimingas.
Klausiate, kodėl paminėjau “durnių”? Matote, “durnius” - ekstraordinarus pavyzdys. “Durnių” mes žaidžiame kasdien. Kasdien gauname šūsnį naujų gyvenimo kortų, kurios nėra priklausomos nuo mūsų veiksmų bei poelgių, tikslų bei norų. Mes esame arba įgalūs jomis disponuoti arba ne. Dažnai neįgalumas išvysto negalią, dažniausiai protinę... - oratorius smagiai pakelia lūpų kampučius. - ... Deja, dauguma taip niekada ir nesuvokia, kad viską lemia paskutiniai ėjimai, kurie privalo būti logiški, apgalvoti ir taiklūs.  Jų metu, yra privalu žinoti priešininko kortas,  numatyti jo ėjimus, užbėgant jiems už akių. Bet yra vienas “bet”: žaidimas nebūtų pavadintas durniumi, jei gyvenimas nebūtų palikęs vietos savai interpretacijai. Tu gali būti viską tobulai apgalvojęs, numatęs, tu gali būti ramus, jaustis nugalėtoju, BET. Vis vien, tą paskutinį kirtį gali padėti ne tu. O kitas. Nes gyvenimas pasilieka teisę keisti taisykles. Palieka teisę savoms interpretacijoms.

Pasakotojas šypsosi, publikoje girdimi pavieniai plojimai, Kaligula tebeguli ant grindų griežtai susidėjęs rankas ant krūtinės ir raukosi.
- Bet aš juk nepasakiau pačio svarbiausio! - pasakotojas išsišiepia dar labiau it Kaušpėdas “Anties” koncerto metu. Apskritai kalbant, geriausia, ką jis gali reflektuoti savo veide, tai skirtingos šypsenos. Jis niekada neliūdi, neverkia, nesirauko – jokių kitų emocijų šis veidas neturi, tik rimtį ir bepročio šypsenas. - Aš paminėjau labai primityvius, stereotipinius pavyzdžius. Ir ne be reikalo. Matote, kai viskas vyksta pagal tam tikrą šabloną, tai ir aišku, ir paprasta, primityviai akivaizdu. Visi tie lošimo būdai, gyvenimo lošimo būdai, tiek įtraukia žmogų, kad šis nebesugeba išlaikyti protinės distancijos: jis suabsoliutina savo pasirinktojo žaidimo erdvę ir pradeda gyventi buitimi, kuri riboja jo intelektualines, egzistencines galimybes. Jis tampa juokingas, banalus ir absurdiškas. Jis per silpnas atsilaikyti savo proto sukurtoms taisyklėms. Todėl pralaimi. Pralaimi, taip niekada nesugebėjęs laiku atsitraukti.

         Užgęsta šviesos, Pasakotojas nusilenkia ir išeina. Publika išsiskirsto. Kaligula tebeguli klausydamas, kaip jo ausyse spengia nekintanti la diez, tebekvėpuoja drėgnu rudens oru, tebekankina savo ligotą stuburą, nervus ir mintis, tebekovoja su savo gyvenimu, kurs it neištikimas mylimasis, vertas mylėti, vertas nekęsti.