Santrauka:
Skiriu Mamai, juk skauda visiems mums...
Sušluoja vakaras žingsnius
į kubelius su šiferio pastogėm.
Į pėdsakus žemėj įkritęs lietus
šįmet tikrojo veido net neparodė:
nebarbeno į stiklą skaidriu kumšteliu,
nerašė lange vandens gijom...
Tik gedulo juostoj įrašęs metus,
pakvipęs sakais ir lelijom,
n u l i j o
kitu lietumi, kurį skauda,
kurio debesys net neaugino.
Už ką dangus šitaip baudžia,
gal tik Aukščiausiasis žino...
Priimk mūsų rudenį tokį.
Juoda spalva prisiglausim.
Išgyventi mus juk išmokei,
O gyventi toliau dar išmoksim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): mylimiausia
Sukurta: 2008-10-06 15:11:32
Labai gražus ir jausmingas kūrinys...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-10-03 14:10:21
Potekstė stipriai jaučiama. Jaudinantis kūrinys.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-10-03 11:45:18
Kai nulyja lelijom...
Lieka Atmintis ir tai, ko išmokė.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-10-02 23:31:36
išjaustas, artimas, nulytas, kai skauda
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-10-02 23:28:02
LIūdnas atminimas, išmoksim gyventi rudenį pamylę.