Kaip gracingai vysta gėlės... Netekusios gyvybės, jos po truputį temsta ir nenoromis linksta prie žemės. Palūžta. Visi, kas kada nors matė vystančias gėles, savaime tapo liudininkais neblėstančio grožio virsmu į niūrią pilkumą. Niūrią, kaip karas. Šaltas, betikslis, pražūtingas... Karas. Nupirkit kada nors gėlių, žuvusiems be tikslo. Kad paminėti grožį tų, kurie nuvyto per anksti. Kurie nuvyto, visiškai to nesitikėdami...
Atitraukiu rašaluotą plunksną nuo balto popieriaus lapo. Balta spalva mane žavi. Tuo pačiu nuramina, guodžia... Kažin, ar žmogui, neturinčiam draugų, baltas popieriaus lapas tėra vienintelė išeitis. O gal draugų paprasčiausiai nebūna ? Vėl rašau... Mirkau plunksną į tirštą rašalą ir braukiu popieriumi, atsargiai vesdamas kiekvieną liniją ir dėdamas kiekvieną tašką. Rašau neskubėdamas. Vis tiek niekur neskubu. Nebėra kur. Rašau negalvodamas. Tiesiog rašau.
Po kelių akimirkų aš vėl stoviu prie lango ir nebyliai žiūriu į tolį. Ant rašomojo stalo guli lapas popieriaus, su išvedžiotais žodžiais ir džiūstanti plunksna. Šviesa nebedega. Bute tvyro tamsa. Kartais norėčiau atsiskirto nuo pasaulio ir gyventi viename kambaryje, kur būtų tik keturios sienos ir vos vienas langas, kurioje nors iš jų. Norėčiau, kad kambaryje nebūtų durų, nebūtų išėjimo. Pro langą matyčiau žydinčias, paskui vystančias gėles, matyčiau saulę, mėnulį – matyčiau, ką noriu matyti. Kai kambaryje yra durys, labiausiai bijau, kad kas nors įeis. Draugas, arba tariamas draugas, priešas, žmogus, gyvūnas... Bet kas. Mane trikdo ir slegia ta mintis, kad iš tikrųjų gyvenu tik giliai savyje. Visi žmonės mato vos mano siluetą. Šypseną, juoką, išvaizdą... Kontūrus. Visa tai atrodo tartum kvadratinė lygtis, kur nežinomasis esu aš, o likę skaičiai – mane supantys žmonės. Bet mūsų bendravimas tik dalykinis. Bendraujam – nes tai neišvengiama. Gyvenam – nes reikia. Daugiau nieko nėra. Mechaniškai štampuojame tuos pačius žodžius recenzijose, mechaniškai kalbame kasdien tą patį tekstą ir siekiame gyventi geriau. Bet nežinome, kas yra gyvenimas. Ir aš negaliu atsakyti į šį klausymą. Nes nežinau atsakymo. Jei pagal atsakymus į šį klausimą, žmones suskirstytų viena eile, aš būčiau paskutinis. Turbūt todėl, kad man gyvenimas yra tik keturios sienos su langu, tarp kurių telpa visas mano įsivaizduojamas pasaulis.
Žvelgdamas pro langą, pastebiu vien melancholiškus dalykus... Gyvenu prisiminimais. Arba, iš tikrųjų, norėčiau gyventi jais. Bet už lango tamsa. Kažkur horizonte ryškiai šviečia kitų žmonių mintys, gyvenimas. Iš tolo žvelgiu į juos visus. Jie skirtingi. Ir tai mane žavi. Pas mane dega vos trys žvakės, atsargiai pastatytos ant baltos palangės. Visos jos dega dėl kažko, kažkam. Bet tai labai neapibrėžtas dalykas. Sąlyga. O gal viltis ? Šaltais pirštų galais, karčiai lydėdamas gęstančia liepsną, suspaudžiu žvakės dagtį. Į viršų pakilo plonas dūmų siūlelis. Tyliai nusisuku ir piktai žengiu keletą plačių žingsnių tolyn. Kažkoks nepagrįstas pyktis, tuštybė...
Vienas laisvai mąstantis žmogus. Vienas. Bejėgiškai atsigulu į kietą lovą. Nebeprisimenu, kada viskas prasidėjo, o svarbiausia – nežinau, kada pasibaigs... Visą laiką gyvenu tarp mėnulio ir saulės, tarp žemės ir dangaus. Kiekvieną naktį skaičiuoju žvaigždes, o kiekvieną dieną ieškau danguje pilkų debesų. Gaudau juos akimis, bandau bent kiek palydėti, suprasti. Bejėgis aš. Pasaulis pernelyg didelis. Tiek žmonių daug dovanojo ir tiek jų atėmė vienu metu. Skaudžiausia, kai artimiausi tavo žmonės, pasirodo visai ne artimi, o svetimi ir banalūs... Lygiai tokie pasirodom ir mes. O gal tik aš ? Pradeda skaudėti galva... Pradėjau nuo gelių, o vėliau pasiklydau tamsos ir melancholiškų minčių labirinte, eilinį kartą pamečiau pradžia pasaulio centro beieškant. Bet juk visi tekstai, kokie jie bebūtų, turi kažką savito, kažką asmeniško... Bet ar turiu aš pats ? Ar tikiu tuo, ką rašau ? ar aš gyvenu tuo, ar tikiu, ar jaučiu...
Prisimenu ramų vakarą Palangoje. Ėjau su drauge šiltu smėliu ir klausiausi jos tetos pasakojimų. Vyresniojo klausytis visada įdomu, tik vargiai ar prisiminsiu, apie ką ji šnekėjo... Prisimenu tik smėlį, jūrą, dangų, saulę, kiek tolėliau augančius medžius, krūmus, betoninį pastatą... Viskas vyko kaip sapne, bet aš ten buvau, jaučiau savo kūnu vėją, jaučiau tą jūros ošimą, tą paslaptingą ir nesibaigiantį bangavimą. Aš turėjau visą tai savo širdyje, kad ir kaip banaliai beskambėtų... Aš gyvenau. O dabar – mąstau. Ir niekas to negirdi, nejaučia, nemato. Niekam to ir nereikia.
Sunku popieriaus lapui aukoti save. Sunku. Bet kartais tiesiog tenka stumtis pirmyn, kad ir kaip beskaudėtų kūną, ar širdį... Mano mintis, o gal net mintys, taip ir liks neapibrėžtos. Bent jau iki kito karto. Aš vėl bandysiu sugrįžti čia, prie to paties rašomojo stalo, paimti į šaltą ranką išdžiūvusią plunksną ir pratęsti savo mintis tiesiogiai nesusijusiais sakiniais. Sunku suprasti, ką jaučia skaitytojas, kai nesupranti, ką jauti pats. Ir toliau liksiu nesuprastas ir kuo daugiau galvosiu apie gyvenimą, tuo daugiau nesuprasiu. Galų gale paaiškės, kad nežinau visiškai nieko. Bet ar to man reikės ?..