Moters klyksmas medžių lapais nušlamėjo,
Visur taip pilka, taip ramu.
Šiąnakt vaikelio siela taip išėjo.
Paliko mamą, paliko ir mane, baisu.

Kai seno namo apleitam kampely
Bučiavo liūdnos akys svirteles,
Kai blausios rankos glaudėsi kertelėj,
Kartojo balsas – nepalik manęs.

Stiebeisi Tu, mažas pėdas skaudėjo,
Nupintą viją Tu delnais laikei.
Kam, broli mano, taip reikėjo?
Jis pamena, mamyt, kai tu sustok šaukei.

Rytinė saulė šildo nebe taip.
Praradom dėl Tavęs balsus,
Galėjo viskas būt ne taip,
Galėjom būt trise kartu...