Lietus

Santrauka:
„...tarytum muziką girdžiu tą lietų
Ir bėga į mane lietus kaip miestas
Ir lieka vietoj."
(A. Jonynas)
Netikėtai pramerkiu akis. Aplink tamsu, paukščių bei žiogų nebesigirdi... Naktis ir šaltis padėjo po „tašką“ naujam metų laike ir visi besąlygiškai paklūsta jų valiai. Atsargiai atsisėdu lovoje. Tyla. Kažkada labai „mylėjau“ ją, tačiau dabar ji kelia nerimą... Akys priprato prie tamsos, kurią neužilgo pakeis dienos šviesa... Tik ta šviesa pernelyg dirbtinė, tartum perlamutrinė, blausi... Ant palangės tyliai guli paliktos vaikystės lėlės. Jų medžiaginiais veidais nebyliai keičiasi šešėliai, o vėjo plaikstomos užuolaidos kaskart įgauna vis kitokią formą.
       Apsivilkęs tamsų paltą, dvejodamas suspaudžiu delne šaltą durų rankeną. Valandėlę stoviu taip ir ieškau akimis kažko „nežemiško“, suprasdamas, kad „nežemiška“ čia viskas... Galiausiai atidarau duris ir žengiu į „rudeninę žemę“. Čia viskas savita, čia viskas svetima. Jaučiu, kad judesiai ir supratimas mano, neapsakomai riboti. Matant pilką dangų, siaudžiantį ir „plyšaujantį“ vėją, vis kitaip ir skaudžiai „besilankstančius“ medžius, dangum kaip jūra „čiuožiančius“ paukščius... Imi suvokti savo ribotumą, savo gyvenimą ir nebūtį, kuri sutiko ir palydės atgal tave. Nuleidęs galvą, nulipu marmuriniais laiptais žemyn. Nebėra tos auksinės saulės, nebėra pūkinių debesų, nebėra gėlių. Esu tik aš ir tūkstančiai nereikšmintų, tačiau savo didybe mane pranokstančių detalių.

       O kelias begalinis... Savo platumu ir vis kitokiu horizontu masina, vilioja. Tačiau sieloje estint tuštybei – kelias begalinis. Medžių lapai sūkuriuoja ir „keičiasi“ savo atspalviais tarpusavyje, panardindami mane į svaiginančiai svajingą verpetą, kuris, atrodytų, sutelpa į vienintelį žodį. Bandau juos sugauti, surinkti ir vėl pakabinti ant nebylių, gruoblėtų medžio šakų. Jie masiškai krenta, tirpsta ir bando man pasakyti, koks bejėgis aš ir tuščias atrodau prieš Rudenį ir visą jo galią, visą išdidumą, kuriuo jis priverčia keistis ne tik gamtą, bet ir žmones...
       Pavydžiu, o gal tiesiog sielvartingu žvilgsniu dar pabandau visas rudens spalvas surinkti, suskaičiuoti, niekaip nesuprasdamas, kad visos jos sutelpa vieninteliame medžio lape, kuris ir raudonas, ir žalias, ir geltonas, ir ... ir ... „gyvenimiškas“.
       Savo žingsniais ir mintimis dabar bandau perprasti pavienių minučių reikšmę ir svarbą. Nepavyksta. Ir tai atskleidžia mano patyrimo, bei supratingumo „stoką“. Ramiai atsisėdu ant suoliuko. Peronas tuščias, bet manęs tai nebetrikdo. Priešingai, dabar viskas atrodo prasminga ir netgi žavu. Sėdžiu ramiai, neįsitempęs. Akimis bandau įspėti dangaus nuotaiką ir „būtį“.
       Ir mano spėjimai pasiteisino. Neilgai trukus iš dangaus „paptelėjo“ smulkus vandens lašiukas ir greitai nuriedėjęs mano skruostu, susigėrė į flanelinius marškinius. Bet aš nieko nejaučiu – nei kvapo, bei šalčio, tik krentančius ir giliai smingančius vandens lašus. Atrodytų, tai niekis, tuštybė, bet kartu tai viskas! Negaliu suprasti, kaip dangus, medžiai, savo būtimi primena žmogų... Praradę viltį, palaužti, neatlaikę naštos, jie pameta savo gėrį, savo augintą, brandintą ir kauptą turtą... Visai kaip mes.

       Pagaliau pasirodo ir traukinys, praskrosdamas vandens lašus savo didybe ir galia. Visas permirkęs įlipu į vienodai šlapią ir niūrų traukinį.

       Žmonių buvo nedaug, o dabar jau ir tie išlipo. Važiuoju ilgai. Dabar mūsų čia tik du – aš ir mano šešėlis. O traukinys važiuoja toliau, leisdamas pro kupė langus įžiūrėti tamsos padengtus laukus, kur ne kur pasirodančius žibintus. Tačiau dabar atėjo ir man metas lipti, nors ir nežinojau, kur. Pripratau prie ritmingo „kratymo“ važiuojant, prie savo pusiau matomo kaimyno ir tylos sukurtos harmonijos.
       Tačiau dabar aš vėl esu lauke, lietus įeina į mane ir pripildo šiltą kūną gaivos. Tarp pavienių žibintų ir šlamančių medžių einu tolyn, nejausdamas kojų, rankų, nerodydamas jokio supratimo. Tiesiog aš, drįstantis vadinti save žmogumi, nenumaldoma lietaus ir laiko tėkmė ir netikėtai prieš mano akis „pasirodęs“ namas, kurio languose mirguliavo pavieniai šviesos atšvaitai. Ir aš niekada nebuvau savimi. Ateidavau kaip ruduo kiekvieną sykį, o išeidavau... Lietumi.
Nematomas

2005-11-17 20:22:50

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...