Visą dieną galvojau apie vieną žmogų. Jo vardo nežinau...


Karšta saulėta diena. Kur čia kartšta...nuo tokios kaitrios saulės įkaito mano viršugalvis, ir vos neiškišau liežiuvio,
kaip šuva! ji degino akis, tad sedėjau susiraukus stotelėje ir laukiau savo labai retai važiuojančio autobuso. Sėdžiu ant suoliuko viena..viena moteriškė stovi pavesyj, jauna mergina netoli gatvės ir netoli pagyvenęs
vyras.
Mėgstu autobuso laukt viena... apskritai...nelabai mėgstu žmones. O va dar vienas vaikinukas, džinsinis nuo galvos iki kojų ir akiniais nuo saulės, prisėdo šalia... šitaip karšta, o jis su džinsiniu švarkeliu...man tai pasirodė keista, o vien pažiūrėjus į jį, pasidarė dar karščiau. atėjo man sms.. pyp pyp...pyp pyp... išsitraukiau iš kišenės savo nokia ir skaitau, kas man ką parašė..kaip tik
tuomet, kai nesinori net pajudėt..kažkodėl atsirado įtampa. nes viena buvo aišku-tas vaikinas šalia, tikrai yra keistas. ir staiga jis prašneko..net neprašneko, o sumikčiojo, labiau rėkdamas nei kalbėdamas... aiškiau pažiūrėjau ir suvokiau-neįgalus. pagyvenęs vyras pasitraukė toliau. moteriškė balta skrybėlaite, pažiūrėjo tokiu lyg smerkiančiu
žvilgsniu ir staigiai
nusuko akis. mergina netoli gatvės taip pat pradėjo trypinėt vietoj...visi į tai sureagavo. tai pastebėjau ne tik aš, bet ir jis... jis iškart užtilo, ir nuleido galvą, lyg būtų prasikaltęs vaikas. man be galo pasidarė jo gaila. ir pikta dėl kitų! lengva likti abejingu..baisėtis. o visgi tokių žmonių yra be galo daug. tokių kaip jis. atstūmtų, su tiesiog šviečiančiu užrašu ant kaktos ATSARGIAI! INVALIDAS. norėjau kažką padaryt...kažką.. kad panaikinčiau tą jo liūdesį nuo veido.
   - kur važiuoji? - paklausiau jo. linksmu veidu, lyg bendraučiau su senu geru pažįstamu. Jis atsisuko nustebęs..
prisipažinsiu...kad ir kaip ten bebūtų..pati nusigandau to ką padariau..galvoje sukosi "kas dabar bus?..".
  - į Rokus..laukiu 23 autobuso. Važiuosiu. Į Rokus.. Autobusu.
nusiimė akinius... didelės akys man visad užkliūna.. nusišypsojau. Jis man atsakė tuo pačiu. Gražesnės šypsenos
dar
gyvenime nesu mačius. tikriausiai todėl, kad pirmą kart matau tokį nuoširdų džiaugsmą.
-bet čia 23 nevažiuoja.....
-žinau..tikrai žinau! su 6 troleibusu pavažiuosiu iki šančių.. ten važiuoja 23... autobusas.
nustebino mane, kad jis vienas taip toli važinėja..bet neklausiau kodėl..tiesiog bendravom.. beprąsmiškos kalbos..
nesąmonės. nei man, nei jam tikriausiai tai nebuvo įdomu. bet kas maloniausia buvo-šypsotis vienas kitam. žiūrėjom į
akis, veide nedingo nė akimirkai šypsena.. džiaugsmas viduj. aplinkiniai žiūrėjo į mane
taip, lyg pati nesveika bučiau. nesuprasdami ką darau, juk jis gali būt pavojingas, galiu užsikrėsti blusom ar vienas Dievas
žino kuo..juk jis nenormalus!! bet suvokus, jog jis vienas iš sveikiausiu man kada nors matytų žmonių, visi kiti išnyko Tos
kelios akimirkos su juo, tikra dovana. jis pats, Dievo vaikas, menkas kaip aš. aš galbūt netgi menkesnė už jį..
jis turi kažką
ko kitiems neišeis suprast. na va... atvažiavo troleibusas. mano autobusas aišku dar ne greitai.. kaip visad.
pakilo jis nuo
suoliuko, paimė mano ranką, tvirtai suspaudė ir pabučiavo.. lipdamas į troleibusą, atsisuko dar ir mojavo man
kaip mažas
berniukas, rodydamas baltus savo dantis. nuvažiavo..

    Niekad jo neužmiršiu... tikrai. nuo to laiko, nevengiu bendrauti su neįgaliaisiais..išdrįsau net į pensioną nueiti. ir
kiekviename iš tų vaikų atrandu kažką..kažką kas mane pakrauna. kas šildo..ir kiekviename iš jų matau jį...