Mudu praleidome daug laiko kartu, sėdėdami ir žiūrėdami į šią skulptūrą, į sustingusią ašarą ant jos skruosto. Sėdėjome, džiaugėmės vienas kito artumu ir laukėme, kada gi šioji ašara pagaliau nukris...
   Toks pasisėdėjimas tapo ritualu – kiekvieną vakarą žiūrėdavome į liūdną skulptūrą, bet jautėmės laimingi.
   Tačiau viskas baigėsi... Tiesiog proziškai surinkai savo daiktus ir pabėgai iš mano gyvenimo. Ir iš mano širdies. Skulptūros tau nereikėjo, o aš negalėjau į ją net pažvelgti – pravirkdavo ne ji o aš... Kol pagaliau ryžausi ją išmesti... Tiesiog paėmiau ją ir išnešiau, išmečiau į konteinerį. Lyjant lietui žiūrėjau į lašus, riedančius jos skruostais. O tada apsisukau ir nuėjau. Skulptūra pirmąsyk pravirko...