Jos kukliai gūžėsi kamputyje. Atrodė sutrikusios ir lyg išsigandusios. Bailiai dairėsi po nepažįstamą kambarį, po visiškai svetimą erdvę. Tarsi senos kaimo moterėlės, netyčia pakliuvusios į kitos parapijos bažnyčią. Jų baukštūs žvilgsniai tarsi bylojo: „Ar mus čia priims? Ar mums atsiras čia vietos?“
Ilgai žvelgiau į jas, nuėjusias ilgą kelią, daug ilgesnį ir turtingesnį negu mano, apdulkėjusiais prastais, bet tvarkingais drabužėliais, tokias pavargusias, ramias ir tylias. Gal vėliau jos prabils ir išklos man visas savo klajones ir dvejones. O gal tylės ir neatsivers? Kas ten žino...Tačiau dabar panorau nuraminti jas. Tik nežinojau, kaip pasakyti, kad pas mane visada joms bus vietos. Todėl tik priėjau ir paglosčiau.
Tai buvo knygos. Mano Tėčio knygos.