Vieną kartą po žiemos,
palypėjęs ant tvoros,
mūs' gaidelis suplasnojo,
net pritūpęs užgiedojo:
- Niekur slieko nerandu,
kojom šalta, nejauku!

Jis giedojo taip liūdnai,
kad pravirko net ežiai,
kurie patvory miegojo -
apie vasarą svajojo.

Auksaplaukei saulužėlei
širdį taip labai sugėlė,
kad į žemę nuo pat ryto
spindulėliai krito krito -
sužydėjo geltonai
ir pakalnės, ir kalnai.

Ant vienos mažos kalvelės
be rankelių ir kojelių
kiaušinėlis sau gulėjo,
tiktai - strykt - ir nuriedėjo!

O riedėdamas dainavo:
- Visos pievos sužaliavo,
tiktai traukitės greičiau
man iš kelio, nes matau,
kad netyčia jus prispausiu,
jei pargriausiu, tai užgausiu!

Rieda rieda ir kvatoja,
tiktai stapt - kažkur sustojo,
o pro šalį tuo metu
du broliukai takeliu
į namus sugrįžt skubėjo
ir po kojom nežiūrėjo.

Tiktai girdi, kažkas sako:
- Ei, žiūrėkit, kas ant tako!
Kiaušinėlis koks gražutis,
nematytas dar - MARGUTIS!

Čiupo jį abu broliukai
ir kaip du linksmi kiškiukai
nustraksėjo per miškelį
pas mamytę ir tėvelį.

Nuo tada lig šios dienos -
kai gaidelis užgiedos -
dovanojam po margutį
ir broliukui, ir sesutei.