Jis toks mažas, juokingas ir menkas
   Didelėm ašarotom akim.
   Ir juokingos jo prašančios rankos –
   Jos, atrodo, nemoka dar imt...

   Kyšo kreivos suluošintos kojos,
   Ir iš nevilties virpa barzda.
   O minia vėl laiminga kvatojas,
   Ir – atrodo – kvatos visada.

   Tik kodėl, tik kodėl jis ne rūmuos?
   Jį kiekvienas karalius pažins.
   Jei iš rūmų išvarė gerumas –
   Gal į rūmus klasta sugrąžins?..