Vienos moters istorija(6)

Santrauka:
Sveiki mano brangieji. Pasiilgau Jūsų visų. Nemaniau, kad taip sunku rašyti. Būna daug minčių, bet kai sudedi į visumą gaunasi chaosas, tai kol viską suderini labai daug laiko praeina. Skaitykite toliau.
VII

Senjoras Vitas Rosi priėjo prie dukters lovos atsisėdo šalia, glostė jos galvą kalbėdamas:
- Dukryte mano brangiausia, tu nemirsi. Tu gyvensi. – jis priglaudė jos ranką sau prie krūtinės ir pridūrė sušukdamas, - Aš tai jaučiu! – taip pasakęs jis karštai pabučiavo jai į ranką.
Simona nieko jam neatsakė tik nusisuko į sieną norėdama paslėpti graudulį, po to lėtai atsisuko, tada žiūrėdama į tėvą  ramiu balsu pasakė:
- Tėti, klausyk toliau mano istorijos. – ji žiūrėdama į lubas pradėjo vėl pasakoti savo gyvenimo istoriją, - Kai Maksas išlydėjęs Misterį Nilsoną sugrįžo at gal į namus. Jis įėjo į kambarį, priėjo prie sofos kur aš gulėjau apsimetusi, kad miegu. Tada Maksas atsisėdo ant pakraščio šalia manęs ir palietęs švelniai mano ranką. Aš prasimerkiau, po to jis švelniai mane pabučiavęs pasakė, kad jam rytoj bus skraidymo pratybos, todėl jo nebus namuose visą dieną. Paskui mane vėl pabučiavo ir pasakė, kad namuose nėra nė kruopelytės duonos. Maksas atsistojo, pasikasė, smilkinį nuėjo į prieškambarį, užsidėjo švarką ir pasiuntęs man oro bučinį pasakė, kad eina į parduotuvę duonos. Jis išėjo.
Likusi viena aš truputį apsiraminau ir paskambinau į jo karinį dalinį, kur atseit jis tarnavo, ten man pasakė, kad jokių skraidymo pratybų nebus, ir kad ten leitenantas Maksas Braunas jau nebetarnauja. Jis išėjo iš karinės aviacinės tarnybos jau prieš du metus. Po šio pasakymo aš vėl buvau šokiruota. Aš negalėjau suvokti, kad toks iš pažiūros sąžiningas žmogus kaip Maksas, gali būti toks veidmainis. Tą dieną aš buvau kaip sapne. Vis galvojau ir galvojau, bet nieko nesugalvojau, nes Maksas tuo laiku buvo labai švelnus, linksmas, geras. Aš su juo kalbėjau kaip apsvaigus. Viską dariau kaip zombis, automatiškai. Nors naktis buvo pilna aistringos meilės, glamonių, bet aš suvokiau, kad su juo myliuosi paskutinį kartą. O ryte prie pusryčių stalo jis man pasakė, -„Brangute, aš grįšiu tik rytoj ryte, ar gerai?“ – aš rinkdama nuo stalo nešvarius indus linktelėjau galvą ir pasakiau jam, - „Gerai, brangusis.“ Po to jis atsikėlė nuo stalo, stipriai mane apkabino, švelniai pabučiavo lyg suvokdamas, kad tai daro paskutinį kartą išėjo. Aš greitai sudėjau indus į praustuvę, nusirišau prijuostę, numečiau ją ant kėdės, užsimoviau basutes. Truputį palaukiau kol jis pasirodys ant kiemo laiptų. Kai jis pasirodė, aš pasileidau laiptais žemyn kaip uragano nešama. Aš sustojau bėgti tik pirmojo aukšto laiptinės hole, nes bijojau, kad Maksas nepastebėtų manęs, ir kad ten gyvenantys pensininkai kaimynai neišeitų pažiūrėti kas taip jų laiptinėje bilda, bet niekas neišėjo ir aš tyliai išėjau į kiemą. Mano širdis daužėsi, ar nuo lėkimo, ar nuo susijaudinimo, kaip varpinės varpo dūžiai. Aš stovėjau kieme norėdama nusiraminti, dairiausi aplink kol pamačiau Maksą lipantį į karietą, tada aš ir susistabdžiau karietą ir sekiau jį visą laiką. Iš pradžių, kaip sakiau, jis važiavo su karieta, po to autobusu ir galu gale su taksi privažiavo advokato Hario Džonsono biurą. Jis įėjo į jį. Aš užsidėjau ant galvos šalį, tamsius akinius nuo saulės ir užėjau taip pat į tą biurą, ir nugirdau kaip Maksas pasakė advokato sekretorei, kad advokatas Haris Džonsonas jo laukia. Aš apsidariau atsargiai po laukiamąjį ir pamačiau, kad šalia advokato kabineto yra sargybos kambarėlis. Jame sėdėjo trys sargybiniai ir lošė kortom, pasidėję revolverius ant stalo. Dar pamačiau stiklinę sieną šalia kabineto durų. Prie jų stovėjo odinė kanapa. Aš atsisėdau ant jos šalia durų, kad viską girdėčiau, o pro stiklinę sieną viską mačiau kas vyko kabinete. Advokatas Haris Džonsonas sėdėjo prie stalo, šalia jo sėdėjo tas pats Misteris Nilsonas, kur buvo aną kartą pas Maksą. Jie abu labai karštai ginčijosi, bet kai įėjo Maksas, abu vyrai iškart nutilo. Maksas pasisveikino, priėjo prie stalo, atsisėdo koją ant kojos, tada išsitraukė revolverį, pasideda jį ant stalo taip kad advokatas jį matytų, išsitraukė cigarą iš vidinės švarko kišenės ir užsirūkė. Visi tylėjo. Maksas rūkė, o advokatas šluostėsi prakaitą nuo kaktos. Misteris Nilsonas žiūrėjo į vieną tašką kažkur ant kabineto sienos. Maksas rūkė gal dešimt minučių, po to padėjo jį į krištolinę peleninę stovėjusią ant stalo, pasiėmė revolverį, nusitaikė į advokatą, aš žiūrėdama pro tą stiklinę sieną pamačiau, kad Maksas nusitaikė į advokatą suklykiau:
-   Ne! – nesavu balsu.
Advokato sargybiniai sureagavo iškart. Jie įbėgo į kabinetą išversdami net duris, pasigirdo šūvis ir mes su advokato sekretore išbėgom į gatvę, tuo tarpu aš pastebėjau, kad tas Misteris Nilsonas žiūrėjo tiesiai į mane pro tą stiklinę sieną  ir aš supratau, kad man gresia didelis pavojus. Aš žinojau, kad mano gyvybė pakilo ant plauko ir pradėjau bėgti taip greitai, kad nejaučiau po kojomis žemės. Po to susistabdžiau pro šalį važiuojančią karietą iki pirmos autobusų stotelės, tada sėdau į autobusą , bet pakeliui persigalvojau, išlipau iš jo ir pasigavusi taksi greitai grįžau namo. Nusikėlusi lagaminą nuo spintos pradėjau į jį dėti daiktus, po to nubėgau pas kaimynę kur buvau palikusi Mėgę. Aš parsivedžiau ją namo, aprengiau ir paėmus ant rankų stvėriau lagaminą išbėgau iš buto, kur buvau pati laimingiausia moteris pasaulyje, kaip akis išdegusi.
Gatvėje susistabdžiau karietą ir liepiau nuvežti mus Church Street‘ą , ten gyvena mano draugė Mėri Diuval. Kai mes su Mėge pasirodėme jos buto tarpdury, ji nustebo ir išsigando.
-   Viešpatie, iš kur jūs? Kas atsitiko? – sušuko ji nustebusiu balsu.
Mėri paėmė iš manęs ant rankų Mėgę, nurengdama ją ji žiūrėjo į mane ir ramiu balsu paklausė:
- Kodėl tu taip atrodai baisiai? – aš jau norėjau žiotis pasakoti, bet ji mane sulaikė sakydama, - Gerai, gerai, vėliau. Eime į virtuvę. Aš jus pamaitinsiu. Atsigersite karštos arbatos su obuolių pyragų.
Mėri pasodino mus prie stalo, pavalgydino skaniais spagečiais su nuostabiu pomidoru padažu. Vėliau nuėjome į svetainę, gėrėme erškėčių arbatą su obuolių pyragu. Po to Mėgė nuėjo žaisti su Mėrės sūneliu Džiautinu. Mėri nuėjo prie baro, paėmė dvi taures, grafiną gero konjako ir pildama jį į taures vėl paklausė:
- Tai kas atsitiko, Simona? – taip paklaususi ji atnešė man taurę konjako.
Aš žiūrėjau į tą taurę, tylėjau, o po to pravirkau. Aš nežinojau ką daryti, ar pasakoti Mėrei savo gyvenimo tragediją, ar ne? Bet aš neturėjau kitos išeities. Nieko neturėjau kas man padėtų šiam milžiniškame mieste, nes nieko jame nepažinojau tik ją. Aš gurkštelėjau konjako. Konjakas nudegino man gerklę lyg sunaikindamas mano abejones ir aš viską papasakojau Mėrei.
Mėrė nutilo taip pat. Mes tylėjome ir žiūrėjome į konjako taures paskendusios savo mintyse. Netrukus ji atsistojo priėjo prie lango ir ramiu balsu tarė:
- Simona.... tau reikia bėgti. – ji vėl nutilo, patylėjusi pasuko galvą į mane ir pasakė, - Su mafija menki juokai.
Ji atsisėdo šalia manęs, apkabino mane. Aš verkdama prisiglaudžiau prie jos peties. Mėrė glostydama man galvą pasakė :
- Aš turiu draugą lakūną. Jis turi nuosavą lėktuvą ir šiandien vakare skrenda į Paryžių. – ji šluostydama man ašaras pridūrė, - Aš pakalbėsiu su juo apie jus abi. Gal jis turės dar dvi laisvas vietas savo lėktuve ir nuskraidins jus į Paryžių. – ji priėjo prie telefono, bet aš ją sulaikiau, sakydama, - Meri, mes eisim į paprastą  viešbutuką prie Detroito geležinkelio stoties, kuris vadinasi „PELIKANAS“. Aš bijau, kad Maksas mūsų neatsektu iki tavęs. Po to ir tau grės didelis pavojus.
Merė su manim sutiko. Ji padėjusi man ant peties ranką pasakė:
- Gerai, mieloji, taip bus protingiausiai pasielgta. Aš tau pranešiu ten, ar mano draugas lakūnas sutiks, ar ne?
Aš pasikviečiau Megę. Mes abi apsirengėm ir nuvažiavome į tą mažytį viešbutuką. Mes prisiregistravome svetima pavarde jame. Aš paguldžiau Megę, nes ji jau miegojo ant mano rankų. Aš sėdėjau ant viešbutuko nutrinto odinio foteliuko ir apie viską galvojau, kas bus su mumis toliau. Aš neverkiau, bet ašaros pačios byrėjo. Taip man besėdint pasigirdo beldimas į duris. Aš net pašokau iš netikėtumo. Mane sukaustė baisi baimė, kad tai Maksas. Aš vos išstenėjau pasakyti :
- Kas ten? – taip pasakiusi priėjau lėtai prie durų. Aš visa drebėjau.
- Ponia Yellow, tai aš viešbučio šeimininkas Raulis Pelikanas. – šie žodžiai pasigirdo už  durų.
Tada lengviau atsikvėpusi greitai atidariau duris ir Mr. Raulis pasakė man, kad skambina Mrs. Mėrė Diuval. Aš nubėgau prie telefono. Ragelyje išgirdusi džiaugsmingą Mėrės balsą supratau, kad jos draugas lakūnas sutiko mus nuskraidinti į Paryžių. Mano širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Mėrė man pasakė:
- Simonėle, tu turi ateiti pas tą mano draugą lakūną dabar. Mes tavęs lauksim prie Bruklino parko lėktuvų angaro. – aš greitai padėjau ragelį, nubėgau į savo kambarį, aprengiau miegančią Mėgę, pasiėmiau lagaminą, atsiskaičiau su viešbutuko šeimininku, pasigavau taksį ir mes nuvažiavome į Bruklino parką. Šalia jo ir buvo tas Mėrės draugo lėktuvų angaras. Ten jau mūsų Mėge laukė Mėri su draugu lakūnu. Ji pribėgo prie mūsų, kaip tik Mėgė nubudo, ji paėmė ją iš mano rankų švelniai pabučiavo jai į žanduką., o bučiuodama mane linksmai sušuko, - O Simona, sveika atvykusi! Susipažink, tai mano draugas Robertas. – pasakė ji rodydama į dailų vyriškį stovinti šalia jos.
- Sveika, Simona. Kaip laikaisi? – pasisveikindamas pasakė jis spausdamas man ranką.
- Sveikas. – atsakiau jam sveikindamasi.
Lakūnas Robertas žiūrėdamas meiliai į Mėgę pasakė:
- Tai čia tavo mažoji Princesė? – taip pasakęs jis paėmė Mėgę ant rankų iš Merės.
Aš linktelėjau galvą ir liūdnai nusijuokiau. Po to Robertas rimtu veidu manęs vėl paklausė:
- Tu nori skristi į Paryžių su tokiu mažu vaiku? – taip pasakęs jis švelniai priglaudė Mėgę prie savęs.
- O ką jai daryti, jei mafija apsėdo? – pasakė Mėri ir apkabino mane per liemenį.
- Tas, tai taip. – atsakė Robertas švelniai supdamas Megę ant rankų, vėliau pridūrė, - Bet mes skrisime per vandenyną tris paras. – jis priglaudė lūpas prie Megės galvytės, pabučiavo ją ir vėl pridūrė ramiu, bet kartu ir abejojančiu balsu, - Aš bijau rizikuoti vaiku. – jis pasižiūrėjo į mus abi ir vėl abejojančiu balsu pasakė, - O jei jai bloga pasidarys, ar dar kas nors? – jis pakilnojo pečius ir sujaudintu balsu paklausė mūsų abiejų, - Ką tada darysime?
- Robertai, ką tu šneki?! – sušukdama paklausė jo Mėri, Argi tu nori? – rodydama žvilgsniu jam į mane, - Kad ją ir vaiką pagautų mafija, o po to nužudytų jas abi? – sušuko ji pliaukštelėdama sau per klubus ir vėl sušukdama paklausė, - Ar tu to nori?
Mes visi tylėjome. Paskui mane Mėri vėl apkabino per liemenį. Mes visi stovėjome ir tylėjome. Robertas pradėjo linksmai žaisti su Mege išmesdamas ją į viršų ir vėl pagaudamas, nors ir labai pavargusi Mėgė linksmai juokėsi. Tada Robertas nusišypsojęs žiūrėjo į ją ir kutendamas ją pasakė:  
- Gerai, aš sutinku. – jis vėl išmetė Megę į viršų, o pagavęs linksmai sušuko, - Aš išgelbėsiu šitą mažąją  gražuolę! – ir pabučiavo Mėgę į žanduką.
Mėri iš džiaugsmo suplodama rankomis net pašoko ir linksmai sušukdama pasakė:
- Tu esi mano šaunuolis! – pribėgusi prie Roberto ji apkabino ir vis linksmai šūkčiodama kalbėjo, - Todėl aš tave ir pamilau! Ačiū tau, mano brangenybę! – taip pasakiusi karštai pabučiavo Robertą.
O aš pravirkau ir verkiau ilgai, ilgai. Nežinau kodėl? Ar iš džiaugsmo, ar iš skausmo? Bet tik vieną dalyką gerai supratau, kad savo gyvenime, aš niekada nebebusiu tokia laiminga kaip Mėri.
Donas Rosi paėmęs Simonos ranką pravirko, tada priglaudė jos ranką sau prie skruosto ir verkdamas sušuko:
- Dukrele mano, dukrele!
- Tėti, neverk. Nereikia. – ramiai pasakė Simona tęsė pasakojimą toliau, - Klausyk toliau. Mes pernakvojome pas Mėri, o kitą dieną pradėjome ruoštis kelionei.
Mėri pripirko maisto visam mėnesiui. Pridėjo pilna dėžę vaistų ir tvarčių iš marlės. Dar įdėjo penkias pūkines pagalves ir tris tokias pat antklodes. Robertas pasiėmė du pistoletus ir vieną karabiną. Po griaudaus atsisveikinimo su Mėre, ji man davė savo sesers adresą, kuri gyvena Paryžiuje su savo vyru prancūzu. Mes išvažiavome į Bruklino parko lėktuvų angarą  Robertas visus tuos daiktus su krovikais sukrovė į lėktuvą. Jo lėktuvas yra labai didelis, gražus. Viską  sukrovę, mes atsibučiavome atsisveikindami su Mėre. Ji pasivedė mane į šoną ir įbruko į rankas rožinį, paskui nusuko bepradedančias ašaroti akis į šalį tyliai pasakė:
- Sukalbėk kiekvieną vakarą po vieną dalį ir Šventoji Mergelė su Dievuliu jums padės.
Po to mes apsikabinom, pasibučiavome. Aš dar lipdama trapu jos paprašiau:
- Žinai, Mėri, būk gera, užpirk dar mišias už šią pavojingą kelionę. – aš sustojau lipti vidurį trapo, atsisukau į ją ir dar pridūriau:
- Be Dievo pagalbos čia nieko nebus gero. – taip pasakiusi aš greitai užlipau ir dingau už lėktuvo durų.
žuvėdra

2008-02-27 15:16:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2008-02-27 22:56:28

...ir man patiko...sklandus, intriguojantis pasakojimas...labai lauksiu tęsinio...Žuvėdrėle, moki užburti skaitytoją...ačiū...