* * *

Ir gęstu kaip žvakė blaškoma vėjo,
mintys lyg ledas upėj sustojo,
nerimo debesys apgaubė širdį,
kasdieną vis mintiju tą pačią mintį.

Štai vėlei giliai neramiai suplasnoja,
einu į tave, o širdis abejoja:
viską pamesti, viską prarasti
tiktai tave tikrą atrasti.

O jeigu ir ne, o jeigu ir ne
mokėsiu pamiršti, pamiršti tave;
lyg sapną neramų, neatrastą žemę
mokėsiu pamiršti, pamiršti tave.

Lietūs išlyja, ledai ištirpsta
širdyje brandinsiu slapčiausią viltį
viską pamesti, viską prarasti
tiktai tave tikrą atrasti.
vidas mantas

2008-02-14 17:56:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...