Balta lyg iš mano vaikystės sapno atskridai. Apklojai nuometu skurdžią žemės pilkumą ir privertei mane aiktelėti. Tu nuostabi! Tai tu, tu savo gydančiu šalčiu skverbiesi į mano suvargusią tuštumą ir pripildai ją žvilgančio laukimo. Man pažadėjai, kad klausimai, atsitrenkiantys į kankinančio nežinojimo ledą, bus atsakyti. Naiviai vaikiškai tuo tikiu, tarsi nebūčiau sutikęs ir praradęs tavęs tiek daug kartų... Bet vėl ir vėl pas mane sugrįžti, nešdama virpantį džiaugsmą ir laukimą, jog ištirpęs laikinumo sniegas padovanos nesibaigiantį, atgimusį žydėjimą!