Santrauka:
Iš ciklo „Zodiako ženklai“.
Dieną ir saulėlydžius ilgus,
Pirmą žemuogę, vertą ant smilgos,
Žodžius, išskaitytus akyse ežerų,
Joninių naktį ir liepsną laužų,
Upės verpetais piešiantį meldą
Ir vėjo ošimą, panašų į maldą,
Iškalbėtą rožančium rasos lašų –
Tau nešu,
Nes esu:
Vėžio žnyplėmis atkirptas laikas,
Vidurinis vasaros vaikas,
Basakojis pievoj braidžioju vienas
Ir slepiu į kupetas šieno
Miegą po mėnulio šviestuvu...
Niekuomet taip nebuvo:
Kad gėlynai, horizontus išnardę,
Pamirštų ištart mano vardą!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2008-01-28 00:53:22
Gražu. Gal tik pati pradžia, pirmos dvi eilutės galėtų būti kitokios. Girdėtos pasirodė, todėl, nors ir gražūs žodžiai intrigos tokios,kokią turėtų sukelti šis nuostabus tekstas, nesukelia. Iš tiesų tai puiku, ir: ar nepagalvojai pritaikyti muzikos?
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2008-01-27 20:44:04
Žavus, pažadinantis prisiminimus apie vaikystę :)
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-01-27 19:15:29
Puiku!!! Nuostabu, juk tai apie mano sūnelį, apie tą patį su kuriuo Tau teko susipažinti. Ačiū, manau jam šis eiliukas labai patiks. :)
Vartotojas (-a): ebola
Sukurta: 2008-01-27 18:40:00
Angelėli, taip ir matau Jus su balta nerta kepurėle žaluojančioj pievij. Ar turit tokią?
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2008-01-27 16:11:54
pirma žemuogė, verta ant smilgos - verta amžinybės - - -