aš vis dėlto nujaučiu
per daug nei galiu suturėt
todėl taip dažnai
man noris tiesiog patylėt
priglusti ramiai
be įtampos ir be minčių
ir netgi tą ateitį
prisuktą laikrodį
išplauti tarp upės lyčių

skandinti žinojimus
ištrinti visas svajones
pamiršti teorijas
išlaisvinti vėjų kalbas
nustoti skambėti
vis tom pačiom natom
aš čia ne to kritau
kad slėpčiaus po miesto kalbom

     vėl nešamas laumių
     glostau vėją ranka
     tavo kitoks medus
     bet ta pati šaka

įkaitintas kraujas
neskirtas arbatai užvirt
liepsnojantis laužas
ar reikia jį nuramint
priplėkusios pasakos
dulkina butų malda
skamba giesmė už lango
šlapia Lietuvos žiema

     nešiojamas laumių
     kalbu drėgno vėjo kalba
     tavo aitrus medus
     patvinus delčioj lanka

mosuoju sparnais
lietus visad kalba už du
nebepažįstu erdvės
bet laukiu pirmųjų gaidžių
įaugusios rankos
tamsos paribės pečiuose
apsikabinkim liepsnom
kai baigias pirmoji diena

     virpėdamas laukiu
     audringos vėjų kalbos
     guldau baltus sparnus
     ant žemės juodai šiltos