Santrauka:
Dėkokime likimui, kad galime gyventi ir mylėt...
Likimas kaip lazda su dviem galais:
Vieniems jis geras, o kitiems žiaurus.
Kol kas jo barti negaliu. Žirgais
Mane jis veža per gimtus laukus.
Pro šalį plaukia pilkapiai seni,
Nauji namai, pušelės garbanotos.
Matau Tėvynės mėlynas akis,
Gamtos močiutės dovanotas.
Kol prunkšdami žirgeliai bėgs laukais,
Aš jam dainuosiu iš širdies visos.
O kai pails, nebarsiu jo už tai -
Negali bėgt žirgai be atvangos.
Visiems reikės išlipti iš vežimo...
Kada ir kur? Na, kam gi klausinėt!
Kol veža mus, dėkokime likimui,
Kad galime gyventi ir mylėt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-10-05 12:08:16
Na tik pritrenkiančios eilutės dar gal trūksta :)))))
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-10-05 12:07:08
Labai gražus, profesionaliai išdainuotas eilėraštis. Malonu skaityti ir nesuklupti skaitant! Turinys ir forma sutaria idealiai!
:
Sukurta: 2005-10-04 21:45:26
Meilės sau niekada nebus per daug:) Čia toks nevykęs komplimentas. Dar tik mokausi juos sakyti, bet po dešimt metų varysiu eiliuotai.
Anonimas
Sukurta: 2005-10-04 09:08:54
labai gerai skamba ši eilutė " Kol kas jo barti negaliu. Žirgais"
gal kiek "nemodernus", bet mintis labai graži-ypač pabaigoj ("kol veža mus")
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-10-03 21:36:50
Labai viskas tvarkinga, teisinga, gražiai muzikaliai persipina rimai ir ritmika savo vietoje... O vat turinio atžvilgiu (čia mano kvaišos nuomonė) - laukiau nors vienos smūginės eilutės :)))) Nekreipkite dėmesio į mano paistalus - visi mato, kad eilėraštis puikus :)