Paskutinį šeštadienį nevaidinsim laimingų,
Paskutinį šeštadienį nebebūsim maži.
O ir lūpas ne vieno kreips šypsnys toks skausmingas,
Kad norėsis pamačius sviesti taurę į jį.

Greitai kraują nubrauksime mes nuo lūpų žaizdotų
Ir dainuosim, dainuosime apie tai, ko nebus,
Neprašysim, nelauksime, kad kas taurę paduotų,
Gersim aitrią degtinę, nudažytą krauju.

O jei vėl kas šį vakarą mums priminti bandytų,
Kad jisai paskutinis jau ir kad mes jau seni –
Sviesim bonką į galvą jam – lai apšaukia banditais –
Jei užmušim, neverksime, tik išgersim už jį...

Paskutinį šeštadienį taip pasiutusiai sninga,
Ir dėmes mūsų kraujo vėjas greit užpustys,
Pragare gal, danguj gal kas ir buvo laimingas,
O gyvenime noris spjaut visiems į akis.

Pavadinkite niekšais mus, pavadinkit žudikais –
Mes nužudėm ne draugą – mes nužudėm save.
Apie artimo meilę lai žuvėdros paklykaus,
Jos aukštai ir nemato, kokiame mes purve...