drebant upei kalnų slenka meilės slogus sargofagas

vakar laidojau Ją nutepliojus storai balzamu

daug drėgmės prieš akis  tai kodėl šitaip skubančiai dega

ką turėjau kišenėj mažoj iš trapiųjų naktų



o juk aš nebuvau kalnuose prie piktokų šaltinių

nežinojau  kaip krenta į žemę įskaudę vyzdžiai

bet mačiau  kaip piemuo priemišky švelnų aviną ginė

kai jau krūmuose laukė iš bado apkvaitę vilkai



būsiu medžio skulptūros šaka nuo ugnies apanglėjus

prieš mane už akmens sargofagas tą kartą įstrigs

aš viena iššnekėsiu paklaikusiam ilgesio  vėjui

apie viską ką gieda many prakeikta atmintis