Tėveli, ar tu prisimeni tas Kalėdas, kada mes būdavome trise: aš, Tu ir Mamytė? Tėveli, aš jų pasiilgau. Pamenu, kaip Kūčių vakarą papuošdavome eglutę, pasimelsdavome, susėsdavome prie balta staltiese užtiesto stalo, nukrauto gardžiausiais patiekalais, ir ragaudavome visų jų po truputį, po to eidavome miegoti. Pamenu, ant stalo Mamytė visad padėdavo dar vieną lėkštę, nors visuomet būdavome trise. Manydavau, jog ta lėkštė Kalėdų seneliui, kuris per naktį turi aplankyti visus vaikučius ir tokioje ilgoje kelionėje išalkęs gali panorėti užkąsti būtent pas mus.
Tėveli, kai sutiksi Mamytę, pasakyk, kad aš tik visai neseniai supratau, kad tai močiutė prisėsdavo prie mūsų Kūčių stalo. Kaip manai, ar senelis apie ją pagalvodavo? O Tu ar pagalvoji apie Mamytę? Tėveli, ar per šias Kūčias pagalvosi apie mane? Aš apie Tave galvosiu.
Jau seniai nepuošėme eglutės.. Bet šįmet aš vėl išdrįsau ją papuošti. Gaila, kad Tu jos nematai. Žinok, po ja yra ir dovanėlė Tau. Kad ir kada begrįžtum, tada bus mūsų Kalėdos. Su mandarinais ir arbata (tu galėsi gerti kavą, nes arbatos nemėgsti).
Tėveli, o kai nuo eglutės byra žaisliukai, reiškia, kad žmonės miršta? Gali būti, nes jie nebyra. Per Kalėdas visi yra gyvi. Ir visi myli, Tėveli. Aš myliu Tave, žinau, kad Tu mane taip pat. Myliu. Girdi? Kalėdos, Tėveli, kad ir kada.. mūsų Kalėdos. Nepamiršk pasveikinti Mamytės. Aš padėsiu Jai ir seneliams lėkštutes ant Kūčių stalo. O dabar turiu bėgti. Iki, Tėveli, būk geras.