Gyvenau saldžiame iliuzijų  mele. Tikėjau pasakom, tikėjau paprastom viltim. Trapiomis pasakų eilutėmis slinko mano žvilgsnis, nei mėlynas, nei pilkas. Eilutėse gyveno spalvos, kuriomis piešiama svajonė, o gal ir  meilė. Aš tikėjau vėju, kuris nešė man gaivius iliuzijų lašus. Bet kur jis dingo? Kur dingo mano vėjas?
Iliuzijos sudužo. Dužo ir jų kupinas pasaulis. Bet neverta kruvintis pirštų renkant  šukes. Neverta rankioti svajonių duženų, neverta skaudinti savęs. Ant senų dužusių svajonių pastatysiu naujas. O iliuzijų jau nebekursiu. Jų melas saldus, bet laikinas... Galiu apgaudinėti save, apgaubti pečius melodija, giedančia melą. Bet aš taip jau padariau...
Gyvenau saldžiame, savo susikurtame iliuzijų mele. Melavau sau. Bet karčios tiesos grublėti pirštai pasibeldė į mano duris. Peržengė slenkstį ir atvėrė man akis. Aš melavau sau. Tikėjau ir kūriau iliuzijas, svajones. Ir jos buvo apie tave. Apie tavo širdį, kuri galėtų plakti man. Bet kartą išėjęs, tu nebesugrįši, ir keliai, jau kartą išsiskyrę, nebesusikirs.
Aš žinau, aš apgaudinėjau save. Siunčiau tau savo mintis prieš miegą, bet jos buvo melagingos man. Karti tiesa pasibeldė ir aš supratau. Ir aš ją priimu, nes pavargau gyventi iliuzijose. Aš ją priėmiau ir pažvelgiau jai į akis. Ji dar kartą mane nugalėjo. Aš pasiduodu tau ir sakau „sudie!“. Sudie, mano pakeleivi, sudie. Paskutinįkart sakau: myliu tave...
Likimas man paklojo po kojom pluoštus baltųjų rožių. Ir aš apsigavau, grožio nebūna be kančios. Tos rožės subadė man pirštus ir kraujo rašalu aš piešiu tikrovę. Aš piešiu pasaulį, kuriame dabar gyvensiu. Be iliuzijų, kartu su gimstančiomis svajonėmis, bet be tavęs, mano pakeleivi...