vilkaūgliai

Santrauka:
vilkaūgliai
tėvas tąsyk norėjo girdėti,
kad vakaro saulė varinė,
kad leidžias
į žemę
už Ervino slėnių –

mudviem rankos – tik ryžių šluotelės,
kai žvelgiam
į tėvą.

norėjo girdėti tą kartą varinį,
ten lijo –
gal sorų kruopelėm,
kad lijo per naktį.

mudu – kadrai begarsio
volelio.

tėvas kartą pasakė į ausį,
kuždėjo per sapną
pro ūką
– jūs medžiai, jūs medžiai.

mudu augom vienodai –
tu atžalas vaisiams,
aš vilkaūglius stiebiau.
laukimas

2007-12-08 18:07:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): borušė

Sukurta: 2007-12-10 16:16:23

keistas toks.

Vartotojas (-a): Sodininkas

Sukurta: 2007-12-09 00:48:46

Įdomus, neįprastas mintijimas, užgimęs autoriaus sieloje ir širdyje išnešiotas, o svarbiausia, kad giliaprasmis ir skatinantis skaitytoją mąstyti, lėtai bristi akimis strofomis, o ne galopu jomis perbėgti, neįsigilinus į kūrinio esmę, į kiekvieną jo potekstę.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2007-12-09 00:08:46

...Sužavėjo minties gilumu ir vaizdo skaidrumu...

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-12-08 23:25:35

Pabaiga galinga - daug pasakanti.
O dėl kūrinio, laukimėli, aš atvirai - šis man per sudėtingas savo metaforom, ir per tolimas, ir na neradau jame kažko, kas prieš tai buvusiame kūriny buvo po šūksniu "vau"...

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2007-12-08 19:24:50

be zodziu...:)))

Anonimas

Sukurta: 2007-12-08 19:20:18

Turi kažką tokio.