Dundėjimas

Santrauka:
.
Vėtrų sparnais, suplėšiusiais debesis,
Lietaus lašais, paglosčiusiais grindinį,
Medžiais užmigusiais, medžiais pažadintais,
Paukščiais klajūnais, išlėkusiais rudenį,

Miško takais, prisirpusiom žemuogėm,
Žvėries širdim, krūtinėje plazdančia,
Pelkėm, raistais pakraščiuoss ežero
Sėlina, braunas pro krūmus ir prieblandą,

Neša ant sparno, kanopos dundėjime,
Upės tėkmėj ir purienos žydėjime
Švelniai nedrąsiai lyg motinos įsčiose
Snaudžia ir murma, kol vienąkart išmeta.

Tol, kol pažadina šūvis į nugarą
Ten, kur kulkosvaidžiai padangę sujudina,
Ir pasileidžia aklai glėbin nuodėmės,
Kolei pamiršta, kad gimstam ir juokiamės.

Kartais apkarsta pienas dar kūdikiui.
Supdama lopšį, motina plūstasi:
Ko pabudai, Dieve, ko rūstauji,
Kiek tau atleis kartų ar tūkstantį,

Prakeiksmų virtine meilę kai užmuši,
Kai nužudai švelnumą ir užkasi,
Šypsnį sustingdai, nupieši mimiką,
Viską, ko trošktam, paverti mistika.

ai kas

2005-09-23 13:52:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Irna Labokė

Sukurta: 2005-09-23 23:51:11

Geriau tiktų:'Ten, kur padangę kulkosvaidžiai judina' - dėl ritmo!

O dar toliau ritmas ir rimas visai sugriūva...
Išbaik eilėraštį, išmyluok, išsupuok... :)

Anonimas

Sukurta: 2005-09-23 20:38:30

Nežinau, kaip tokias eiles įvertint. Jaučiasi, jog išgyventos ir išnešiotos patirty. Maloniai skaitėsi
;]

Vartotojas (-a): Sibilė

Sukurta: 2005-09-23 20:37:11

labai gražu...ypač patiko metafora "kol pažadina šūvis į nugarą", deja, tų šūvių gyvenime tiek daug ir visada-kai mažiausiai to lauki...

Anonimas

Sukurta: 2005-09-23 15:44:17

yra ir pykčio ir švelnumo . Nostalgija neįvykusio.
O gal.

Anonimas

Sukurta: 2005-09-23 14:23:01

Labai gražu, tik gal pradžioje šiek tiek per daug aprašinėjimo... Bet labai patiko. Mistiškai surimuotas ;)