Aš pasiduodu upės tėkmei,
Galbūt į jūrą įtekėsiu kažkada.
Kaip ašaros - iš regimybės gimę
Į lūpas nuteka staiga.

Kaip žemė - iš vėjo laukt ko - nebežino,
Aš - iš žmonių nebežinau.
Tikėjimą susigrąžinus, vėlei
Imu netekt jo pamažu.

Mano žemė sukas ant adatos,
Taip, ji svyruoja dažnai.
Bet ant baslio užkelti nepajėgiu.
Ne dabar, ne rytoj.. gal seniai

Kai mokėjau juoktis ir verkti,
Išdainuoti kas skauda labai,
Kai tikėjau princesėm iš pasakų
Ir žirgais sidabriniais sparnais...

Gal tada mano žemė sukos
Neskaičiuodama ryto, dienos.
Galbūt naktys žvaigždėm nusagstytos
Susirinko tylą dainos.

Neprašyk, nedainuosiu kai skauda,
Ir tada, kai juokias dangus.
Po lietum išsiverkus per naktį
Su pavasariu grįšiu - galbūt žmogus.

Tik dabar ištylėti man leiski
Visą skausmą, šaltį - jausmus.
Gal suklups kas ties slenksčio juosta,
Gal išmoksiu ir vėl patikėti žmogum...