Santrauka:
seni vakaro peckiojimai
Sėdėt, nuleidus kojas,
Ant krašto debesies,
Šypsotis ir laižyt
Nuo lūpų medų.
Delnais suplot
Ar švelniai ranką tiesti,
Nejaučiant ilgesio,
Švelnumo bado.
Arba, parėjus vakare namo,
Išgert didžiulį puodą
Žalios kvapnios arbatos,
Užmiegantiems
Lopšinę padainuot,
Ant krašto lovos
Vietos susiradus.
O kai visi sumigs,
Galiukais pirštų
Nutapsėt
Užvert duris,
Tik svirplio neišgąsdint,
Ir darkart naktyje ištirpt –
Prigert šviesos
Mažoj aikštelėj miško.
Ir neieškot daugiau
Kelių atgal,
Atsakymų,
Kur klausimų nebuvo.
Gal auštant rytui
Susipras –
Buvau
Anam sapne,
Jei tai tik
Sapnas buvo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Keistuolių_rožė
Sukurta: 2008-10-26 12:02:56
Taip sava, šilta ir saldu..
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2005-09-18 10:50:33
Puikus darbas. Vertas pavadinimo. :)
Anonimas
Sukurta: 2005-09-17 22:35:03
pakuteno pačiais pirštų galiukais.
mielas eiliukas ;]
Vartotojas (-a): Netija
Sukurta: 2005-09-17 20:02:53
labai gražu :)
Anonimas
Sukurta: 2005-09-17 19:21:25
labai mielas. gal tik užkliuvo didelis puodelis kvapnios arbatos(ir dar žalios) - banalu (bent jau man). susižavėjau - "užvert duris tik svirplio neišgąsdint" - super:) paskutinis posmas tiesiog nuostabus.
"Užmiegantiems
Lopšinę padainuot,
Ant krašto lovos
Vietos susiradus" irgi tiesiog nerealu - gerai, kad neįvardinti "užmiegantys"