Auka

Santrauka:
Senas kvailo grafomano kūrinys - bet gal ir jam rasis vieta po saule
- Man šis sumanymas nepatinka, - šnypščia Robertas. Matau, kaip dreba jo sugniaužti kumščiai, o paklaikusios akys, atrodo, tuoj ims ir iššoks iš plačiai praskleistų vokų. Nieko ypatinga: Robertas visuomet pasižymėjo nervingumu, o tokią akimirką panašaus vaizdo ir tikėjausi. Ką gi, teks padirbėti, kad jį įtikinčiau.
- Bet drauguži, - tariu kiek įmanoma ramiau. – Tai vienintelis kelias išgyventi. Manau, pats puikiai nutuoki.
- Ne, nenutuokiu, - sukriokia bičiulis. – Ir negalvoju nutuokti! Ką tikrai žinau, tai tai, jog tau važiuoja stogas su visu kaminu!
Apsižvalgau aplinkui – ką čia turime?
Jau savaitę tūnom čia, o kaustytos durys neišleidžia mus laukan. O juk tai turėjo būti paprastas pokštas, vaikų žaidimas. Tačiau paslaptinga jėga, vos tik mums įėjus į šį nelemtą rūsį, užtrenkė duris... amžiams.
Mes keturiese esame purviname, tiesiog makarbiškai mažame kambarėlyje. Pakampiuose stovi geležinės statinės, prigrūstos įvairių darbinių įrankių – kastuvų, pjūklelių ir kitokio šlamšto, kurio niekas nanaudojo dar nuo Nojaus laikų. Sienos, lubos bei grindys skleidžia neaiškų jodo kvapą, besimaišantį su ore lakiojančiomis mažomis dulkelėmis.
Tai mirties kvapas.
Aš žinau. Paskutinį kartą tokį jutau savo merdinčio tėvo palatoje. Dabar jis vėl sugrįžo: o taip, pabaiga artėja. Ji nuolat žengia pirmyn, o jos metalinių kojų garsas vis stiprėja.
Dar rūsyje buvo geležinis suolelis ir lemputė. Lemputė, paprasta lemputė be jokių priedų ar papuošimų kabėjo ant vienišo laido ir tas sumautas primityvizmas kėlė neapsakomą, nepaaiškinamą baimę. Suolelis stovėjo patalpos viduryje ir savo forma priminė bascule - tą giljotinos dalį, ant kurios guldavosi nuteistasis.
Ant jo sėdėjo du likusieji šios tragedijos veikėjai: Mantas ir Aurelija. Dvi išbalusios giltinės, du nejudantys siluetai, du viltį praradę laiko kaliniai, du prie vieno taško prikaustyti žvilgsniai. Seniau jie nebuvo tokie ir jų veidai spinduliavo džiaugsmą bei vaikišką nerūpestingumą. Bet artėjantis galas keičia žmogų ir šelmiški bičiuliai virsta baltaveidėmis pamėklėmis.  Minutėlę pasvarsčiau, kas šiurpiau atrodo: mano ramybė, Roberto įsiutis ar Manto bei Aurelijos nebilus sustingimas. Kažin...
- Tu mus visus sugalvojai nugalabyti! - toliau šaukia Robertas. – Eik velniop! Aš nesiruošiu dalyvauti tavo planuose.
- Klysti, aš tik noriu pabandyti visus išgelbėti, - tyliai atsakau. Po galais, ką aš malu?! Aš juk pats tuo netikiu. Bet mirties baimė daro savo.
- Kvaily, gal manai, jog nesuprantu, kuo tas pasibaigs?!
- Pasiklausyk...
- Beproti nelaimingas!
- Nurimk...
- Šis sumanymas galėjo ateiti į galvą tik paskutiniam psichui, - jis vėl mane pertraukia.
- Po paraliais, užsičiaupk! - surinku neištvėręs. Aidas pagauna mano šauksmą ir šalta strėle sugrąžina jį atgal. Atrodo, tai suveikė – Robertas užsikemša.
- Kiek žinau, - tariu šiek tiek palūkėjęs. – Anksčiau studijavai politoligiją. Tad įsivaizduok, kad mes –  visuomenė... Demokratinė visuomenė. Ir dabar mus sieja nepaprasta padėtis. Savotiška krizė. Vardan juos visuomenės individai gali būti paaukojami tos pačios visuomenės interesams. Gerai paaiškinau? Kas už?
Mantas su Aurelija pakelia rankas. Ta proga dar kartą pažvelgiu į jų veidus. Visiškas abejingumas sutiko mano smalsų žvilgsnį. Susitaikymas su lemtimi, ateities nepaisymas.
Prieinu prie sutrikusio Roberto ir sušnibždu ausin:
- Jeigu nesutiksi, anksčiau ar vėliau jie užpuls tave kaip alkani šunys. Sudraskys į skutus. Visuomenei visad reikalinga auka, Robertai. Jeigu ji negauna aukos, iškrypsta, pasiverčia į nevaldomą žvėrį – prasideda anarchija. Juk tu nenori, kad taip atsitiktų? Turi ryžtis.
- O jeigu tai būsiu aš? – vos girdimai sumykia jis. Žinau, kad bijo. Tačiau viduje drebu ne mažiau už jį, tik stengiuosi šito neparodyti.
- Nesijaudink, nebūsi, - atsakau ir patapšnoju jam per petį. Nors labai smarkiai abejoju... ypač dėl savęs.
Robertas pažvelgia į mane užspeisto vilko žvilgsniu. Po to iš lėto linkteli.

***

Praėjo dešimt minučių. Mes stovim keturiese aplink apverstą statinę, o ant jos guli stiklinis kolos butelys, kurį radau toje pačioje statinėje.  Skambant kraupiai tylai, įsuku jį. Lemtingas suktukas pradeda savo nelabąjį ratą. Jaučiu, kaip su juo sūkuryje plėšomi blaškosi mūsų gyvenimai, o visi kada nors patirti jausmai suplaukia į vieną nenumaldomą baimės srautą. Jis lėtėja, lėtėja, lėtėja... Galiausiai, gal po kokių penkių šimtų amžinybiu, butelys sustoja.
Jo kaklelis rodo į Robertą.
Prasideda siaubingoji akimirka: šis nerangiai  žengia kelis  žingsnius atgal. Tada su šaltu ramumu užduoda paskutinius klausimus. Jis susitaikė… arba ne. Bet jam aišku, jog pabaiga neišvengiama.
- Kur?
Pirmąkart lūpas atveria Mantas. Jo balsas skamba it apokaliptinio raitelio, paskutinios dienos teisėjo:
- Čia, ant statinės.
- Su kuo?
- Kitoje statinėje mačiau nemaža kirvį, - taria Aurelija.
Robertas tylėdamas atsiklaupia ir padeda galva ant „trinkos“. Mantas tiesia man kirvį:
- Ne, aš to nedarysiu, - sucypiu kaip kaprizingas kūdikis.
Tada tai padaro pats Mantas. Su nebyliu ryžtu vaikinas prisiartina prie klūpančio Roberto, pakelia surūdijusį įrankį, ir staigiai jį nuleidžia.
Kirtis.

***

Aš sotus.
Kaip ir kiti.
Bet suvokiu prisidėjęs prie neapsakomai žiauraus akto, aukojimo. Ne, niekada neatleisiu sau už tą nelemtą pasiūlymą ir už artimo draugo mirtį. Tris valandas blioviau kaip darželinukas, o paskui atsidaviau savo alkiui. Aurelija su Mantu tą padarė iškart. Sunku nuspėti, ką jie jaučia. Tokią pat graužatį? O gal pasitenkinimą? O gal nieko? Kaip bebūtų, jų išraiška nepasikeitė nei prieš kirtį, nei per jį, nei po jo. Ir prisipažinsiu, man buvo nejauku pasilikti su šiais dviem mirties angelais.
Dabar, likusią mėsą sudėję į vieną iš statinių ir apsukę ją dugnu aukštyn, kad nesklistų dvokas, trise sėdim ant suolelio. Po mūsų kojomis – džiūstantys kraujo pėdsakai.
  Liūdesys ir neviltis raižo mano sielą. Bet šito jau niekas nesuvoks, niekas nepamatys...
- Kažin kokiam laikui užteks maisto? – sušnibždu.
- Turėsime taupyti, - atsako Aurelija.
- O po to?
- Suksim butelį, - Manto balsas suskamba it neišvengiamas mirties nuosprendis.
Po trumpos pauzės tariu:
- Įdomu, kas užtrenkė duris?
- Tai nesvarbu, - atsako Mantas. – Dabar tai jau nesvarbu.
Panarinęs galvą atsidustu ir toliau laukiu apokalipsės.
Alkis... Baimė... Mirtis.
Shashkiu

2005-09-14 17:24:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2006-01-03 12:18:24

Leisiu sau išrašyti keletą klaidų, kurių pirmą sykį skaitydama nepastebėjau ar tik patingėjau išrašyti :)
kaustytos durys neišleidžia mus laukan -> neišleidžia mūsų laukan;
nebilus -> nebylus;
butelys -> butelis;
penkių šimtų amžinybiu -> amžinybių.
Tai tiek.

Vartotojas (-a): Apytiksliai

Sukurta: 2005-09-23 23:13:37

mačiau panašaus siužeto filmą.. toks kraupokas gerokai. vadinasi "Skylė" ar kažkas tokio. per ltv kažkada rodė.. galėjot tamsta ilgiau pakankinti savo personažus ;) gražiai skaitosi.

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2005-09-17 14:24:24

žmogau, na ir pavarai. kūrinys patiko, bet turiu šiokių tokių pastabėlių: kodėl pagrindiniai veikėjai taip lengvai pasidavė nevilčiai, kodėl jie netikėjo, kad juos išgelbės.

Anonimas

Sukurta: 2005-09-15 11:18:55

ar bus tęsinys? galėtų ir išsikast su tais kirviais.
šiaip labai gražiai parašyta, kaip ir visi tavo kūriniai

Anonimas

Sukurta: 2005-09-15 11:00:34

perskaičiau, kaip baltąsias eiles, mintis nenutrūkstama, sodri, maitinanti vaizduotę:)))