Jai reikia į namus. Vadinasi, ji, mažoje miestelio kavinukėje išsiurbčiojus paskutinius atšalusios kavos likučius, pakils nuo stalo, apsivilks striukę ir išeis pro duris. Tai ji turės padaryti vėliau. O dabar, išsitraukusi žalią velvetinę piniginę, ji išberia likusius centus ant stalelio. Viena moneta įsibėgėjusi pasišokinėdama rieda per visą suaižėjusį stalo paviršių ir smenga žemyn. Ji pasilenkia  ir suraukusi antakius bando įžiūrėti, kur jos pinigas. Po to lėtai pakelia vieną koją, antrą, tarsi moneta galėtų slėptis ten. Ji privalo surasti. Privalo. Veidą apgula plaukai, šlapi ir nutįsę, jai atrodo, kad ant galvos kažkas uždėjo permirkusią kailinę kepurę, kokią ji turėjo vaikystėje.


Geroji  pardavėja, taip ji vėliau pavadino  turtingąją tėvų kaimynę, jai padovanojo šiltą zuikio kepurę , kai ją išaugo jos sūnus. Ji nesuvokė, kai tai buvo berniūkščio kepurė, - sušilo jos mažos ausytės ir, keista,  nuo to karto jai niekada jų nebeskaudėjo. Ji labai bijojo to veriančio skausmo, nes aplinkiniai jo nesuprato. Ji verkdavo apsikabinusi seną vienakojį meškiną ir kviesdavo mamulytę.Bet mamulytė dažniausiai jos negirdėdavo. Ji miegodavo ten, kitame  gale, kur dažnai skambėdavo tįstantys dainuškų akordai, o vėliau visi draugiškai gaudavo į snukį. Pilkoji zuikio kepurė buvo ne tik dovana - tai buvo mažutėlis dėmesio ir šilumos trupinėlis. Ji pamilo savo zuikutį, nešiojo jį net ir vidurvasarį, tuo linksmindama  linguojančius dėdes, kai šie užsukdavo į mamulytės trobos galą. Bet vieną popietę Teresė, senoji kaimo davatkėlė, ieškojusi savo nenaudėlio girtuoklio vyro tos pasileidėlės gūžtoj, pamatė skarmalų ryšulį, kurio viršūnėje styrojo kailinė kepurė. Skėstelėjusi rankomis ir skambiai nusikeikusi, ji ėmė šauktis visų šventųjų pagalbos ir siaubingos bausmės paleistuvei motinai  už visas pasaulio nuodėmes. Mamulytės trobos gale pasidarė tylu. Teresėlė pasišokinėdama  priskuodė prie tos skarmalų krūvos ir plėšte nuplėšė kailinę kepurę. Į ją žvelgė  didelės mėlynos akys. Išsigandęs vaikas, netekęs vienintelio turto, abiem rankutėm užspaudė savo mažytes ausis... Per murziną veidelį  riedėjo dvi dideles ašaros. Vaikas tylėjo ir, kaip buvo įpratęs, laukė skausmo, bet jis atėjo ne iš ten.
- Kūtvėla, tikra kūtvėla, utėlėm apėjusi ir dar ne visi namie, - Teresė bandė atplėšti dvi mažas vaikiškas rankutes. - Ko įsikibai į tas ausis, dar nutrauksi. Kokia motina, tokia ir dukra bus.
- Teresėl, palik tą vaiką, ar jis kaltas, kad dievas motinai proto ir gėdos pagailėjo, -  už tvoros pasigirdo gerosios pardavėjos balsas. - Sakau, atsitiks čia nelaimė , atsitiks, - tarsi giedodama tęsė ji toliau.
- Kur tai matyta, pasaulio pabaiga, arielka svarbiau už vaiką. Begėde, besarmate, - ilgai dar plūdosi senoji, bet mamulytės trobos gale ir toliau buvo tylu. Koneveikė,  barėsi Teresėlė, kol pavargo.  Tada, pagriebusi vaiką ir  perkėlusi per kaimynės tvorą, ėmėsi daryti tvarkos. Moterys, pripylusios  vandens į kubilą, kuriame gerosios pardavėjos Kazimieras raugdavo salyklą alui, įsodino ten vaiką ir, nutraukusios skuduru virtusią suknelę, ėmė  įnirtingai šveisti liesą vaiko kūnelį. Išsigandusi nepažįstamų tetulyčių, mergytė  gūžėsi kubile. Prispaudusi rankutėmis ausis ji tyliai šnibždėjo:
- Mano zuikutis, mano zuikutis...
Geroji pardavėja, ūkišku muilu ilgai trynusi kailinę kepurę, pakabino ją lauke ant  vėjyje besisiūbuojančios virvės :
- Išdžius tavo zuikutis saulėje. Išdžius...
Tik prabėgus keliolikai metų kaimo žmonės suprato, kad tą paprastą vasaros dieną jie gavo nepaprastą    dovaną - vienišą Saulės zuikutį...


- Štai kur tu, -kužda ji .Pakelia nuo neplautų grindų  penkių centų monetą ir deda ant stalo.-Kavai užteks.
Už lango vėl įkyriai ima lyti. Milžiniški vandens lašai bėga lango stiklu, rangosi, raitosi, kurdami dar vieną liūdnai rudeniškos dienos portretą. Ji prisimena, kad prieš savaitę sulūžo jos skėtis. Taip, jis kainavo net  du litus, tokia buvo išpardavimo kaina. Jai patiko, kad skėtis buvo geltonas tarsi saulės blyksnis. „Zuikučiui truputėlis rudeniškos saulės pravers“, - pamanė ji tada. Bet nežinia kodėl, bet skėtis už mėnesio sulūžo. „ Gaila, kad  saulės blyksnis buvo toks trumpas. Galbūt kitiems pasisekė truputėlį geriau. Teisus buvo tas dainininkas , kad saulės, kaip ir meilės, niekada bebūna per daug. Meilės? Skamba keistai ir net juokingai. Girta, apsiseilėjusi meilė, meilė už alaus butelį, meilė už veiksmingą tabletę ar kvaišalų dozę, perkama ir parduodama meilė, meilė už eurus ir litus, meilė striptizo bare ar  prie šiukšlių konteinerio gatvės gale. Ir visa tai meilė? Teisingai tada sakė senasis Marcelinas, kad meilė tarsi lagaminas: nešti sunku, o palikti gaila, “ Ji papurto galvą, tada lėtai pakelia kavos puodelį ir ... ,,Na ir kas, kad trenkčiau  jį į tą išsiviepusią marmūzę - apgirtusį žmogėną, jau gerą pusvalandį merkiantį jai iš karto abi akis ir pirštais rodantį tik jam vienam suprantamus ženklus. Deja, pasaulis nuo to nepasikeis. Reikia į namus. Jie manęs laukia.‘‘