Šią naktį aš baigiau tapyti žvaigždes, kuriose gyvena tavo ir mano laimė, svajonės ir džiaugsmas. Šiąnakt aš atėjau prie tavo durų, nors buvau visiškai nepageidaujamas ir nelaukiamas. Tu šypsojais. Žiūrėjai į mane, norėjai paliesti, bet aš bijojau patikėti savimi, o tuo labiau – tavimi. Nenorėjau atleisti sau už tai, ką padariau Tau. Žinau, jog tai buvo vienas vienintelis kartas, kurio tu niekada nepamirši. Žinau, kad niekada to karto daugiau ir nebebus.
Lyja. Jaučiu kaip lietaus lašai sruvena mano veidu ir vagoja raukšlių takus. Aš jau nebe jaunas. Tada, kai buvau toks, nežinojau, kiek skausmo galiu suteikti žmonėms, kuriuos myliu. Taip, tada aš nieko nesupratau, nes tiesiog nesistengiau to daryti. Dabar matau, kad mano paskirtis žemėje – matyti verkiančius ir liūdinčius žmones. Jei tik galėčiau suteikti tau laimę. Deja... To niekada nebus.
Užsimerk:  pameni tą vakarą, kai sėdėjome dviese ant tavo namo stogo? Ar pameni? Dabar tu nebekalbi su manimi, nes nebenori įsileisti. Aš tave labai įskaudinau. Tada atėjau net nesiklausęs. Prisėdau šalia, ir žinau, kad tu jautei mano šilumą. Tą naktį mes nutapėme visas savo žvaigždes. Ir taip iki šiol... Kiekvieną naktį ateidavau ant stogo ir tapydavau ištrintas dangaus šviesas, kurios man primindavo tave. Lietus, kurį jaučiau vienintelį kartą, man priminė tavo ašaras. To pirmojo vakaro ašaras. Aš nenorėjau tavęs įskaudinti. Tikėjau, jog gali būti laiminga. Norėjau padaryti tave laimingą...
Visgi... Mes niekada nebūsime laimingi.. Galbūt todėl man davė vardą Skausmas...