Dvi ašarotos akys
Į veidrodžio šukę žiūri.
Dvi aklos akys
Ir įskaudinta širdis...
Grubaus žodžio sužeista širdis
Į nebylų akmenį pavirsta.
Nurieda ašara nuo stiklo.
Vakarėj saulėj meilės žiedas skęsta.
Akmuo į jūrą brenda.
Skalauja, glosto, guodžia
Pakrantės šaltą akmenį
Ledinės bangos.
Beprasmis šauksmas ore pakimba,
Kraujuojanti širdis į gylį žiūri,
Į bedugnę krenta.
Raudonas skausmas, miglas per naktį plėšęs,
Pražysta auksu bundančioj padangėj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-10-18 16:23:06
Paskutinės 2 eilutės turi teisę gyventi kaip savistovus kūrinys.
Visas gi tekstas, manyčiau, labai asmeniškas ir daugiau primena prasmingą įrašą dienieraščio lape.
Bet juk ne visi įrašai būna palytėti kūrybos mosto, tiesa?
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-09-28 00:15:03
Negaliu vertinti kaip kūrinio. Neįstengiu atriboti autoriaus nuo lyrinio herojaus.
O jeigu nekalbu kaip apie kūrinį, tai galiu pasakyti: patiko paskutinių dviejų eilučių spalvų gyvybė. ir dar " vakarėj saulėj žiedas skęsta" - gražiai pasakyta.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-27 17:31:28
Skausminga akimirka, bet visgi yra viltis, kad kada nors ir skausmas gali pražysti auksu bundančioj padangėj...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-09-27 15:40:48
...skausmingai gražus...