Keturiuose kambario kampuose
Susėdę svirpliai griežia vienatvės dainą
Jaunai karalaitei – knygose raidės išnyko,
Liko tik balti pasakos puslapiai.

- Karalaite, pabusk ir tekėk už manęs.

Basas karalius bastosi tamsiais koridoriais
Dainuodamas dainą, jau seniai pamirštą
Jo valdose – išdilo žodžiai, paprasti ir gražūs,
Vaikai auga negirdėdami muzikos.

- Karaliau, eime pasivaikščioti po kaimus.

Pametusi siūlus ir siuvinius karalienė vapa
Sienai senas priesaikas, klaupiasi ir meldžias
Mirusiam Dievui – nebereikalingos puošnios
Pobūvių suknios užmigusiose salėse.

- Karaliene, atsimerk ir pašok su manimi.

Juodi bokštai griūva kasdieną vis iš naujo,
Kai keliuosi ir žiūriu į rytus, pirmieji saulės
Spinduliai slepiasi – juos sugeria akmenys
Ir plytos, tik niekada neįšyla – šąla dar labiau.