Melu virto mano kalbos,
Melu aš ir gyvenu.
Neatspėsi nei vieno ženklo:
Kada aš miegu, o kada verkiu.
Sakau tau,- Myliu saulę!
O ilgiuosi žiemos speigų.
Tylą supranti kaip atsakymą,
Nors iš tiesų atleidimo meldžiu.
Kodėl pyksti, angele besparni,
Jog melu aš mūsų kelią grindžiu.
Žinai juk viską puikiai,
Kad be melo aš žūstu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): smilgužė
Sukurta: 2007-09-13 02:01:21
Tam kad neliktų klausimų, tai šio eilėraštuko lyrinis herojus, kuris kalba pirmuoju asmeniu- nėra autorius.
Tai žmonės, kurie iš tiesų moka meluoti net nejaučiantis jokių skrupulų... Rašiau ši eilėraštuką tam, kad būtent tie žmonės suvoktu,kad melas, kad ir koks jis bebūtų(ar meluota tam,kad apsaugot kitą,ar tam kad nutolinti kažkokį įvyki),lieka vis tiek melu... Melas smogia tūkstantį kartų skaudžiau, negu karti,kartais banali ir neoriginali tiesa, kad geriau išsakyti visą tiesą ir bent savo sieloje, savo vidumi jaustis žmogumi... negu meluoti ir šliaužioti kaip gyvatė.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-12 07:48:28
Na aš tai tikrai nepykstu... :) :) :)
Ir net pati meluoti moku -
Tik kelių melu negrindžiu,
Per daug slidu tokiais klajoti...
(na nebent takelį vieną kokį...)