Santrauka:
Angelo sparnai dar niekam niekados
Neištiesino kupros ir nebeatėmė terbos,
Visi, kas troško jų, neišsigynė net lazdos,
O tie, kas niekino – senai jau pakviesti ant visados...
Prisipažinsiu, man dar neteko
būti suvedžiotam angelo.
Tai jie vis man giedodavo,
O aš vis pasilikdavau gyventi...
Tai jie parūpino lietaus,
Kad nereikėtų verkti.
Tai jie išsklaidė debesis,
Kai koriausi lašais į dangų.
(Kai kabinaus šaknim į žemę).
Tikrai žinau, tau neužteks
Vienos dainos – gražiausios,
Puikiausių posmų ir eilučių,
Ir net – gal būt – gyvenimo...
Nereikalauk ir vėl iš manęs
Išgyvent už du dar kartą,
Ir neprašyk jausmų audros,
Tiesiog – taip įpratau gyventi.
Aš nepavilkčiau angelo sparnų,
Nors ta našta į priekį verčia eiti,
Kaip aš galėčiau jos išsižadėti,
Kol dar remiuosi į gyvenimą lazda.
Ir niekam niekada nepripažinsiu,
Ką man padarė vienas balsas –
Nėra tokios klausyklos nei bažnyčios,
Tikrai neduos man išrišimo niekas...
Išsižadėdamas pasismerkiu
Gyventi ir daryt gyvenimo klaidas,
Ir slapčiomis tikėtis vėl išgirsti
Angelo sparnus už nugaros...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-08-29 20:04:27
Nereikia vaikščiot ten, kur pilna angelų:
Jie suvedžioja net neklausdami vardų... :)
Matai, dabar kas daros tavyje:
nei išrišimas, nei bažnyčia nepadės, deja...
Nesuprantu, kam angelo sprarnus tau tampyti -
Man sekasi liux, kai lioviaus tai daryti :)
Ir siūlau piemenaitės debesų išklausyti,
ir šimtą kartų tai, ką ji parašė - paskaityti... :)
Vėl gi gražus dialogas iš judviejų gavosi ir abiejų kūriniai gilūs ir jautrūs :)
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2007-08-29 16:12:57
Tiek daug angelų - ar neišnyks, nepradings taip dažnai minimi, vardu vadinami...
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-08-29 08:47:36
Gyvenime nutinka kartais,
Kaip sako liaudies išmintis, -
Lazda atsisuka kitu galu -
Nebūtinai jis skaudžiai kirs.
Nesuvedžiojo angelai kadais,
Bet jie parūpino Tau lietų.
Gal metas jiems grąžint skolas?
Juk viskas - ne iš niekur.
Žmogus godus. Ypač tada,
Kai jaučia, jog atras ramybę sielos.
Juk net poetai Mūzos pavergti
Išsisunkia. Apsvaigę blaivos.
Aš reikalauti negaliu,
Nors atiduočiau viską
Už keletą tikrų valandų,
Kurios ir pelenuose tviska.
Tu nesustok, į priekį eikt tarsi Sizifas,
Ridenk į kalną akmenį jausmų.
Kiekvienas gydom savo žaizdą,
Ir slepiam ją po jautrumu.
Nei statinys ir net žmogus
Tau išrišimo duot neturi teisės.
Prieš savo sažinę turi suklupt -
Tik ji vienintelė atleidžia.
Galiu tiktai suglaust spranus
Prieš Tavo atvirumą.
Ir "slapčiomis tikėtis" vėl nubust -
Pleventi muzikoj žodžių ramumo...