Skaudžiai

O mes kadais bučiavom duoną,
Akis į dangų keldavom dažnai.
Ir ugnį lyg švenčiausią auksą
Brangindavom ir saugojom tvirtai.
Dabar tik nuotrupos, tik šukės,
Ir kaip neverkti vakare,
Kai trypia mano šventą žemę
Pardavę sielas pragarui slapčia.
debesų piemenaitė

2007-08-28 00:49:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): gurgulyte

Sukurta: 2007-09-26 21:57:58

jautrumas. ir tyra dvasia alsuoja šis eilėraštis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2007-08-28 18:45:59

Jautrus palietimas šventų dalykų...Tikrai skaudžiai.
Gražūs jausmai.

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-08-28 09:04:03

Skaudukas šis eiliukas, bet mielas su nostalgiškais prisiminimais :)
Tik klaidelę radau: "" gal visgi "neverkti"?

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2007-08-28 08:54:36

Pirmos keturios eilutės tokios, na...Jos labai patiko - senove sualsavo, tradicijomis. o likusios keturios labiau moralizavimą priminė.

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-08-28 06:27:05

Užbaigčiau ... pragaro svečiai.
vietoj vakare - rudenio lietum.

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-08-28 00:57:15

Įtikino pirmos keturios eilutės