Rugpjūčio naktį,
Vienintelę naktį,
Siela sparnus užsiaugina.
Į dangų kyla –
Auksinę pilnatį apglėbia,
Paukščių Taku atbėgus
Šokiui kviečia laimės paukštę...
Ir žemėn krinta.
Su rudenėjančiom žvaigždėm į žemę krinta –
Basa po gaivią rasą braido,
Paskendus pataluos atolo
Baltutę dobilo galvelę glosto,
Klausosi svaiginančios rugių dainos...
Rugpjūčio naktį
Mano siela gimsta –
Dangų vagia
Ir suglaudusi sparnus
Stačiai į žemę neria,
Kad surinktų krintančias žvaigždes,
Kad sugrąžintų ramybę širdžiai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-08-29 13:56:23
Manyčiau antrojo posmo nereikia. Kur kas įdomiau būtų be jo.
Anonimas
Sukurta: 2007-08-26 16:12:27
Panašu į dainą, tačiau kai kur trūksta vientiso ritmo.
Širdis, žvaigždės, naktys, rasos ir dangūs vienoje vietoje - nieko naujo.
Vartotojas (-a): Izabelė Terhoven
Sukurta: 2007-08-23 22:27:31
Dauguma įvaizdžių labai girdėti, netgi nuvalkioti, tačiau patiko rugių daina.
Kalbos kultūros klaidos: "Kad surinkti" keičiam "kad surinktų";
"Kad sugrąžint" keičiam "kad sugrąžintų" (po "kad" niekada negalima naudoti bendraties).