Pasaulis – tarsi didžiulis labirintas, po kurį klaidžiojame, ieškodami savo laimės. Ne visada ta laimė mums atveria vartus į kelią gyvenimo, kurio trokšta kiekvienas žmogus. Dažnai tenka susigrumti su vargais, tačiau beveik visuomet, ištvėrę ilgą varginančią kelionę, išvystame šviesos kibirkštėlę ,,tunelio gale“...
Žmogus – lyg prie milžiniško vandenyno uola, laukianti vis didesnių bangų, kurios tasi saulės spinduliai, atsimušę į veidrodį, yra nubloškiami atgal. Mums tenka daug kovoti, kad pasiektumėme savo tikslą, kad nesuklystumėm, pasirinkdami teisingą kelią, kuris mus ne alintu ir kankintų, o džiugintų, padėtų susivokti visatos erdvėje, rasti draugų ir nugalėti savo priešus.
Kartais gyvenimas, o ne žmogus diktuoja taisykles, kurių mes privalome laikytis, norėdami išsilaikyti tarsi ant slidžių laiptelių. Kiekvienas siekiame, kad tais laipteliais užliptumėm į padangę, kur mūsų lauktų beribė laimė, tiesianti ranką ir galinti nuvesti į sėkmę, kuri kažkur mūsų laukia... Kaip galėtumėm nuskrieti pas savo laimės paukštę? Kaip?
Manau, labai svarbu, kad kiekvienas turėtume jėgų eiti pirmyn, palikti už nugaros tai, kas mus priverčia sustoti ir atsigręžti atgal. Juk mes – tik trapios, bet protaujančios, turinčios jausmus ir kuriančios savo ateitį būtybės. Jeigu žmogus nesuvoktų gyvenimo prasmės, jis neturėtų nei jėgų, nei ryžto ko nors siekti.
Kai žmogus sveikas, yra apsuptas artimųjų, mylinčių ir galinčių sušildyti sušalusią širdį draugų. Kai yra įvertinamas pagal savo protą ir užsitarnautą vietą gyvenime, tada galime sakyti, kad jo gyvenimas yra pilnavertis, toks, apie kurį kiti, tik pasvajoja.
Visada reikia turėti svajonių, nes jos mums atveria duris, pro kurias skverbiasi ta mažytė šviesa. Tada tarsi ant drugelio sparnų mes galime aukštai pakilti ir pagaliau garsiai visiems ištarti: ,,Aš radau savo laimės kelią“.