Sugrįžau po darbų. Lyg švininė galva.
Na manau: pabraidysiu mintimis „...Žolėje“.

Ir pritars man ne vienas – kartais būna smagu
Savimi išmatuoti pasaulius kitų!

Juk lyriniai herojai anei verkia, anei graužias,
Kad juos sukūrę autoriai blogai šiandieną jaučias!

(Ir net jei eilėse – tik lyriniai herojai,
Bet juk „gyvieji“ jų mintis rikiuoja!)
Tad kiek belieka realybės eilėse?
To gyvo jausmo, kur gyvena mumyse?

Nusivyliau dabar savimi ir netgi nustebau:
Tesižavima tais, kas mąsto kuo sudėtingiau?

Tiek to... Čia sau ir dėl savęs tik pamąsčiau...
Jei dėl meno šitaip reikia, tuomet štai – rašau:

Sunkiai sklaidos voratinkliais austos mintys,
Byra smėlio smiltelės sukruvintais pirštais...
Kaukia mėnuo kaip šuo ant debesies guolio –
Taip į akmens ašmenis skyla mano tikrovė!

Ar patiko mintis? Nemanau... turbūt ne!
Ko tikėtis daugiau, jei švininė galva?

Tenorėjau ištart paprastai, nuoširdžiai:
Šiandien liūdna labai ir jaučiuosi blogai!

*******************************

Už minties paprastumą taurę vyno keliu!
Prisijungsit kas nors? Ar yra čia tokių?