Užmigo tiltai virš upių neramių,
Nutilo vėjas, lietus nustojo lyti.
Tavęs tarp telkšančių balų
Aš ieškau, bet nepavyksta rasti.

Man skruostus ašaros tik plauna,
O lūpos šąla, nejausdamos tavų,
Ant pirštų minutes skaičiuoju,
Sekundę mažą, praleistą be tavo mėlynų akių.

Tačiau minutė trunka tartum metai,
O valanda – tarytum amžinybė.
Sunku belaukiant vis gyventi,
Kai myli vieną, bet ne kitus.

Aš nupiešiu ant stiklo širdį,
Padalinu į dvi dalis,
Dar daug man teks patirti,
Bet ašaros vis grauš manas akis.

Pasauly gėlės ne man žydi,
Ir šypsenos kitų – ne man.
Mane tik tavo žvilgsnis lydi
Ir stiprių rankų šiluma.

Kai skauda verkti, aš tyliu,
Matydama per užverktas akis
Tą paslaptingai mielą veidą,
Kuriam gyvenimą skiriu.