Santrauka:
Gyvenime visko nutinka. Bet visko reikia.
Pagaliau aš Vėl vienas.
Vienas. Vienas...
Kaip ilgai aš to laukiau...
Bet dabar man kažko trūksta.
Todėl norėčiau sutikt Tave.
Gal Tu suprastum mano gyvenimą?
Gal tu atneštum į jį ką nors naujo?
O ką Tau galėčiau duot aš?
Nieko. Nieko...
Nebent liūdesį
Ir nuobodžiai kvailas mintis.
Tiek to. Pamiršk.
Dabar pabūsiu vienas.
Juk aš to taip seniai laukiau.
Upė nuplaus mano rankas,
Kurios pajuodo nuo gyvenimo.
O miškas spygliais subadys
mano mintis.
Joms reikia nuleist kraują.
Gera ir bloga.
Priešybių vienybės ir kovos dėsnis.
Tiek to.
Lai būna, kaip bus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-07-20 22:00:59
Liūdnas.
Kiek per daug to "tau, tave" ir panašių.
Kai kurios mintys girdėtos, bet radau ir gražių.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-07-20 21:51:09
pabūki vienas
jei taip troškai būti
o ji ateis savaime nekviesta
atneš kažką į tavo pilką būtį
ir tu jai dovanosi juk kažką
nurims spygliais išdilgčiota krūtinė
ir ta priešybių amžinų kova-
pabūki vienas
su taurele vyno
ir naktimis rusenančia žvake:)
PATIKO INTERPRETUOTI)*
Anonimas
Sukurta: 2007-07-20 21:42:25
nuoširdus kiek vienišas kalbėjimas. jausminga.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-07-20 21:26:01
Daugiau optimizmo! Nebūk vienas ,juk vienatvė baisi...
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2007-07-20 21:13:45
Sunkus ir dvelkia nusivylimu ne kiek pasauliu, o kiek savim. Kol kas džiaugiamasi vienatve, tačiau ne ilgam. Plaukiama pasroviui? Taip būna, kai pavargsti ir kai rankos pajuosta nuo gyvenimo, o mintims reikia nuleisti kraują. Tačiau vis vien viliamasi, jog atsiras Kažkas, kas užpildys tą vietą, kur kažko trūksta. Pasikartosiu - sunku.