Kam išsakyti tas mintis, kurios kamuoja,
Kasvakar spaudžia mano širdį taip giliai?
Kam leist pajausti mano tyrą jausmą,
Kuris gyvena manyje taip neramiai?

Kam pasakyti tuos žodžius malonius,
Kurie kaip vėjas blaškosi ir veržiasi ištrūkt?
Kam atiduoti savo mažą, gyvą širdį?
Ją leist kaip stiklą sudaužyt.

Kam laimę savo skirti begalinę,
Kuri kas dieną tolsta nuo manęs?
Kam skausmą savo perparduot už grašį?
Veju kasdien kaip velnią jį aš iš savęs.

Kam skirt gyvenimą? Juk vieną kartą
Gyventi Tu ir Tavo mylimas žmogus galės.
Dėl ko gyvent šiame pasaulį verta –
Dėl mažos laimės ar dėl nuodėmės?