Kada pypkė nusimezga traukinio dūmą
miesto kirptos figūros į sapnus origamiu
pajuntu tavo šypsnį – durklo plieno šaltumo
drumstą mėlį akių tarsi džiovą benamio
tavo dienos tai skruzdės upeliais į vakarus
išsilanksto bulvarais ir meilės klastotėm
taip kraujuoja dangus tarsi Kristų išvaro
nebebuvo jam bilieto grįžti parduota
ir po traukinio kojom dvi įsitempia stygos
o viziris šnairuoja kaip pigiau tave pirkti
tu per mažas inkliuzas gilumoj okeanų
bet pakankamai lydaisi kada pučia į svetimą
                                                                 pirtį